Nuolat pabrėžiančiai, kad yra paprastas žmogus, V.Jasukaitytei ir skola „Vilniaus vandenims“ yra paprastas dalykas.
„Kas čia tokio? Ar mažai žmonių yra skolingi?“ – bėrė klausimus socialiniame būste Subačiaus gatvėje gyvenanti rašytoja, paklausta apie šią savaitę antstolio Vytauto Mitkaus įteiktą raginimą grąžinti skolą.
V.Jasukaitytė už šaltą vandenį skolinga nei daug, nei mažai – 2168 litus.
Dar 132 litų už vykdymo išlaidas pareikalavo antstolis. Už tokią skolą iš socialinio būsto būtų išprašytas kiekvienas gyventojas. Tik ne paprastoji V.Jasukaitytė.
Ėmė rūpintis tik rudenį
Dėl negrąžintos skolos 65 metų rašytoja buvo pasirašiusi vekselį. Jai atrodė, kad vekselį pasirašė metams, pasirodo, trumpesniam laikotarpiui.
Socialiai remtiniems asmenims skirtame bute gyvenanti V.Jasukaitytė visą vasarą su motina praleido Šventojoje. Grįžo tiktai rudenį ir tvirtino nė nežinojusi, ar jai dėl skolos vandens tiekėjai siuntė kokius nors raštus, ar ne.
Signatarė prisiminė, kaip kartą pašto dėžutėje surado laišką. Pirma į galvą šovusi mintis buvo: „Žalty, jau atidavė antstoliams.“ Pasirodo, ji neklydo.
Paskambinusi į „Vilniaus vandenis“ V.Jasukaitytė sužinojo, kad skolos reikalus galima sutvarkyti. Tačiau kitą dieną darbuotoja jai nepaskambino.
Sumokėti trukdė liūdesys
Pripažinusi, kad yra ir jos kaltės, V.Jasukaitytė sakė, jog skola jos nejaudina: „Aš turiu tiek egzistencinių problemų.“
Šiuo metu ji rašanti dvi knygas, o ateityje žadėjo parašyti esė, kaip sunku gyventi paprastam žmogui.
V.Jasukaitytė pasakojo, kad skolą žadėjo sumokėti prieš praėjusias Kūčias. Bet prieš šventes butas ištuštėjo – nebuvo nei dukters Kamilės, nei sūnaus Algirdo. Rašytojai pasidarė liūdna ir apie skolą ji užmiršo.
V.Jasukaitytės vyras Vincas Dineika po sunkios ligos mirė prieš trejus metus.
Prašė perkelti į Žvėryną
Keturių kambarių butą Subačiaus gatvėje V.Jasukaitytei savivaldybė paskyrė 2002-aisiais.
Prieš kelerius metus V.Jasukaitytė su tuomet dar gyvu vyru V.Dineika Vilniaus savivaldybės prašė šį socialinį būstą pakeisti į trijų kambarių butą su nedideliu sodu dar geresnėje vietoje A.Mickevičiaus gatvėje Žvėryne.
Šis butas taip pat priklauso savivaldybei.
Socialiai remtina V.Jasukaitytė aiškino, kad butas Subačiaus gatvėje šeštame aukšte netinka, nes jį vyrui per sunku pasiekti laiptais.
Rašytoja prie prašymo prisegė pažymą apie šeimos metines pajamas, kurios yra 14–15 tūkst. litų.
V.Jasukaitytė taip pat gauna signataro rentą, kuri yra lygi pusei pareiginės algos.
Atkakliai kratėsi turtų
Kilus triukšmui dėl V.Jasukaitytei skirto socialinio būsto ir pradėjus skaičiuoti jos nekilnojamąjį turtą, rašytoja pareiškė, kad jokių butų ir žemės sklypų neturi.
Ji net kreipėsi į savivaldybės tarybos narius tvirtindama, kad kalbos apie jos turtus yra tikrų tikriausias pramanas, ir toliau prašė jai skirti butą A.Mickevičiaus gatvėje.
Anot V.Jasukaitytės, namas jos tėviškėje yra be langų ir durų, o žemės valda priklauso ne tik jai, bet ir dviem seserims.
Pateikusi Registrų centro dokumentą ir pavadinusi technine klaida, rašytoja taip pat tikino Užkanavės gatvėje Palangoje nedisponuojanti nei žeme, nei statiniais.
Taip, ji kadaise gyveno sostinės Gedimino prospekte ir vyras ten turėjo kūrybines dirbtuves, ir sūnui Algirdui užteko vietos.
„Tačiau tikriausiai nėra šeimos, kuri per gyvenimą nebūtų keitusi gyvenamosios vietos arba nebūtų kitusi materialinė padėtis“, – dūsavo rašytoja.
Priminė keistą istoriją
Vardijant rašytojos turtus minimas ir butas Vilniaus gatvėje. Bet V.Jasukaitytė po teismų maratono jį prarado. Kaip?
Keista tai istorija. Anot V.Jasukaitytės, jos teismų dėl šio objekto byla buvo pateikiama Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentams kaip didžiausias teisinis nonsensas Lietuvoje – neapskundžiamai laimėjusi Aukščiausiajame teisme, ji vis tiek prarado namus.
Teismų epopėja rašytoją paliko su skolomis, kurias grąžino gavusi banko paskolą. O paskolą menininkė paėmė įkeitusi žemės sklypą Džiaugsmo gatvėje Pavilnyje.
Surašė ne tik savo ligas
Nesąmonėmis V.Jasukaitytė vadino ir kalbas apie vyro turtus. Jam priklausęs vasarnamis Miško take Šventojoje yra 1913 metų statybos, be pamatų ir beveik nekūrenamas – tinkamas gyventi tik vasarą, jame tik vienas kambarys. Menininkės šeima jį šiek tiek paremontavo, pristatė verandą ir palėpėje įrengė miegamąjį.
„Nemanau, kad Vilniaus tarybos uždavinys būtų iškeldinti mus į mišką, į nekūrenamą plotą.
Juo labiau žinant, kad savivaldybė yra ta institucija, kuri privalo ne vien rūpintis stambiaisiais koncernais, bet padėti išspręsti paprastų piliečių problemas“, – graudino sostinės politikus V.Jasukaitytė.
Prašydama buto A.Mickevičiaus gatvėje V.Jasukaitytė tarybos nariams priminė, kad ir ji, ir vyras serga onkologinėmis ligomis, neužmiršo pateikti tai liudijančių pažymų.
Buto A.Mickevičiaus gatvėje V.Jasukaitytė vis dėlto negavo, tačiau liko gyventi Subačiaus gatvėje.
Nors tarybos nariai abejojo, ar šeimos valdomas turtas nėra gerokai didesnis nei socialiai remtinų asmenų pajamos, butą Subačiaus gatvėje prieš dvylika metų skyrė atsižvelgdami į V.Jasukaitytės ir jos vyro nuopelnus bei sunkią sveikatos būklę.
Kalba apie kovą su vėžiu
Vis dėlto kai kurie politikai užsiminė, kad signatarės šeima piktnaudžiauja savo statusu ir savivaldybės gerumu, ir net grasino V.Jasukaitytę iš buto Subačiaus gatvėje iškraustyti.
V.Jasukaitytė atvirai kalba apie savo ir vyro kovą su vėžiu. Apie tai ji pasakoja ir pernai išleistoje knygoje „Kaip mes mokėmės mirti“.
V.Dineika dėl žarnyno vėžio buvo operuojamas 2006-aisiais, o po pusmečio krūties vėžys buvo nustatytas V.Jasukaitytei.
2007 metais rašytoja taip pat buvo operuojama. Iškentusi dešimt chemoterapijos seansų ji iš ligos spąstų išsikapstė.
„Be šios skaudžios patirties aš niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą“, – knygoje rašo V.Jasukaitytė.
Į butą taikėsi aukštas valdininkas
Butas, kuriame gyvena V.Jasukaitytė, buvo patekęs ir į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, ir į Seimo kontrolieriaus įstaigos akiratį.
Prieš skiriant šį socialinį būstą rašytojai, jį siekė pasiglemžti tuometis savivaldybės Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Egidijus Vilkickas, kuris vėliau buvo teisiamas už kyšininkavimą.
E.Vilkickui dalis buto buvo išnuomota prieš tai jį įrašius į laukiančių socialinio būsto sąrašą.
Nors E.Vilkickas žinojo, kad neturi jokio juridinio pagrindo naudotis socialiniu būstu, kreipėsi į savivaldybę prašydamas tokį butą suteikti.
Be to, E.Vilkickas, būdamas savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos nariu, nenusišalino ir dalyvavo šios komisijos darbe, kai buvo svarstomas buto jam skyrimo klausimas.
