Šiame kontekste aiškėja prorusiška politika. Populistai siaučia: atvirai remiamas tik spekuliantams naudingas žemės pardavimo užsieniečiams draudimas, pasisakoma prieš euro įvedimą, prieš nuosavų naudingų iškasenų paieškas. Čia premjeras neatlaikė, mat ir tarp socialdemokratų yra nežabotų populistų.
Jie taip pat stoja piestu prieš atsakingą, nuoseklią finansų politiką. Žinodami, kad euro atsisakymas yra naudingas bankams ir pinigų keitykloms. Mes gi esame jau pririšti prie euro, todėl savo monetarinės politikos neturime. Beje, ne šiaip sau koalicijos partneriai remia ir siekį sumažinti referendumui įgyvendinti balsų skaičių. Nes graužinienėms ir paksams atsivertų galimybė neribotai manipuliuoti neišprususiais gyventojais.
Ar atlaikys socialdemokratai šį kartą? Juk plika akimi matosi, kad abi koalicijos partnerės pasidavė populizmui, gatvės paglostymui. Tikriausiai manant, kad kvailumas Lietuvos piliečiams yra būdingas, jie priims bet ką. Net ir įžeidimus. L.Graužinienės atveju, nesugebėdama protingai pagrįsti 1509 litų minimalios algos idėjos prigimties ir turinio, ji desperatiškai sušunka: „Žmonės skaičių nesupranta!“. Supratote? Lietuvos aukščiausio rango politikas mus visus išvadino idiotais.
Ar atlaikys A.Butkevičius ir socialdemokratai šią atvirai antivalstybinę politiką? Nes šiuo atveju yra kaip su Lietuvos pieno pramonės eksporto į Rusiją sustabdymu. Čia nesuveikia jokie protingi argumentai, nes toks yra politinis užsakymas.
Turint tokių draugų, priešų nereikia. Tik pirmalaikiai rinkimai išgelbėtų socialdemokratus ir Lietuvą nuo tokių koalicijos partnerių. Pasvarstykime. Kokie yra šansai? Pastarosios „Vilmorus“ apklausos duomenimis (2013 m. lapkritis), jeigu šiandien vyktų rinkimai į Seimą, socialdemokratai būtų aiškūs nugalėtojai. Už juos balsuotų ketvirtadalis – 25,1 proc.
Antroje vietoje - „Tvarka ir teisingumas“ - 11,7 proc., o Darbo partija (leiboristai) – ketvirti su 8,1 procento. Palyginti su 2012 metų rinkimų į Seimą rezultatais, Darbo partija tuo metu gavo 19,84 procento ir 29 mandatus, šiandien būtų gavę tik apie 10 mandatų.
Kitaip tariant, DP kritimas yra jiems siaubingas. „Tvarka ir teisingumas“ sugebėjo šiandien tik keliais procentais. Vaizdas akivaizdus: šios dvi jokios rimtos politinės ideologijos neišpažįstančios partijos šiandien vykstant rinkimams su tokiais rezultatais rimtos įtakos socialdemokratams neturėtų. Atitinkamai sumažėtų jų apetitas. Žinoma, tai tik apklausos, bet tendencijos vienareikšmės.
Matant tokį koalicijos partnerių elgesio ir veiksmų kontekstą, nesuprantamas yra A.Butkevičiaus kategoriškas atsisakymas dalyvauti prezidento rinkimuose. Juk socialdemokratams laimėjus ir Prezidentūrą, atsirastų visai kitokie politiniai ir galios svertai. Tokie, kurie įtikintų saviškius pirmalaikių rinkimų būtinybe ir ateities galimybėmis.
Viena, ir svarbiausia jų – atsikratyti antivalstybine veikla, primityviu šantažu užsiimančiomis partijomis Vyriausybėje ir Seime. Dabar gi, premjeras ne tik atsisako dalyvauti rinkimuose, bet dar ir stumiamas juose dalyvauti pats savo pergale rinkimuose netikintis kandidatas, dėl visą ko nusprendęs dalyvauti ir rinkimuose į EP.
Tokį sprendimą galima būtų palyginti su generolu vedančiu armiją į mūšį. Užduotis – užimti miestą. Mūšio išdava – pergalė ir karo pabaiga, arba naudingos paliaubos. Abiem atvejais rezultatas be pralaimėjimo. Tačiau, be jokio rimto paaiškinimo, generolas atsisako ne tik dalyvauti mūšyje, bet ir armijai vadovauti paskiria pavaduotoją jau pasiruošusi pralaimėti. Karo teismas tokį generolą geriausiu atveju pažemintų iki eilinio, blogiausiu – sušaudytu. Nes nei iš šio, nei iš to, istorinė galimybė laimėti paverčiama istoriniu pralaimėjimu, istorine klaida.
Kokia kalkuliacija verčia socialdemokratus pastoviai murdytis arba būti murdomais savo „partnerių“? Aiškus nenoras sudaryti koaliciją su konservatoriais ir liberalais yra suprantamas. Nors, stebint iš šalies, socialdemokratai esminiuose valstybei projektuose turi daug daugiau bendro su jais nei su primityviais populistais, kuriems, akivaizdu, į valstybę nusišvilpt.
Taigi, paskelbus pirmalaikius rinkimus į Seimą, kaip jau pastebėta, laimėtojais taptų ir didžiausią naudą iš jų turėtų socialdemokratai. Todėl pasipriešinimas tokiai idėjai kiltų galingas. Populistams tai būtų tolygu apokalipsei. Tačiau toks ėjimas arkliu sudėliotų politinius santykius į savo civilizuotas vietas. Tuojau užsidarytų nemokamas, tiksliau – už mokesčių mokėtojų pinigus finansuojamas antivalstybinis populistų kioskelis bei nutraukta žmonių kvailinimo propaganda.
Kiek pirmalaikiai rinkimai išties yra įmanomi? Sunkiai. Visų pirma konstitucinės pirmalaikių rinkimų procedūros Seime yra rimta kliūtis. Parlamentarų asmeninės baimės prarasti šiltas vietas ir įsipareigojimai, taip pat. Bet viena prielaida pirmalaikiams rinkimams yra. Euro įvedimas. Šis projektas yra vienas svarbiausių socialdemokratų partijos tikslų. Jo atsisakymas būtų tolygus visiškam pralaimėjimui. Jeigu bus stojama piestu prieš euro įvedimą, koalicija turėtų žlugti. Taigi pirmalaikiams rinkimams būti ar ne, ar koalicijos griūtis priklausys nuo pačių socialdemokratų apsisprendimo.
Nebent jie surastų ar išrastų kitą mažiau skausmingą būdą atsikratyti „partneriais“ arba bent sumažinti jų besaikį, pavojingą valstybei ir mūsų santvarkai eksperimentų. Tačiau tokiems sprendimams reikalingas ryžtas. Jis atsiranda tik atsisakius smulkių asmeninių ar tiek pat smulkių partinių interesų. Valstybės labui.
