Neapykantą Lietuvai klaipėdietis išliejo draskydamas trispalvę

Socialiniame tinkle  jis paviešino visą seriją nuotraukų, kuriose pozuoja šalia suplėšytos Lietuvos vėliavos, šiuos vaizdus papildydamas valstybę menkinančiais komentarais rusų kalba. Už tai klaipėdietis buvo nuteistas – teismas jam skyrė aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir 90 valandų neatlygintino darbo socialinės globos įstaigoje. 

I.Veličko savo kaltę pripažino, teismo sprendimo neskundė, tačiau užtikrino, kad jo nuomonė Lietuvos atžvilgiu nepasikeitė – vyras dėl visų savo nesėkmių kaltina šalies valdžią. 

Teismas pripažino, kad klaipėdietis išniekino valstybės simbolį. Už tokį nusikaltimą gresia kalėjimas iki dvejų metų, tačiau I.Veličko skirta švelnesnė bausmė. 

2012 metų rugpjūčio 30 dieną  „Facebook“ klaipėdietis įkėlė nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip jis laiko durklu perdūręs valstybės vėliavą. Po nuotrauka rusų kalba parašė komentarus: „Lietuvos vėliavą ant štiriaus maunu“, „Niekada gyvenime neatleisiu Lietuvai, kad praradau savo šeimą. N...ui, susprogdinsiu tą šalį“. 

Tą pačią dieną jis įkėlė dar vieną nuotrauką, kurioje matyti ant grindų numesta trispalvė, ant kurios uždėti ragai bei pastatytas manekenas, vilkintis nacistinės Vokietijos karininko uniformą. Po ja paskelbtas toks komentaras: „Lietuvos vėliava man tarnauja kaip paklotas. Pavyzdžiui, kaip sauskelnės vaikams.“

Kitoje nuotraukoje matyti, kaip I.Veličko, pasirėmęs į manekeną, vilkintį SS uniformą, laiko rankoje durklą, ant kurio pakabinta Lietuvos valstybės vėliava, bei po ja parašė komentarą: „visada turėjau gerą pašluostę nuvalyti vokišką durklą“.

Beveik po metų, 2013-ųjų birželį I.Veličko „Facebook“ paskyroje vėl pasirodė Lietuvos vėliavą niekinantys vaizdai su komentarais. Jis įkėlė nuotrauką, kurioje jis vilkintis nacistinės Vokietijos karininko uniformą, dešinėje rankoje laiko pistoleto-kulkosvaidžio maketą, o kairėje – suplėšytą Lietuvos trispalvę. Tą patį mėnesį pareigūnai užfiksavo dar du įrašus „Facebook“ paskyroje, kuriuose ir vėl buvo tyčiojamasi iš Lietuvos valstybingumo simbolio. Visais atvejais po nuotraukomis rusų kalba buvo parašyti Lietuvos trispalvę menkinantys komentarai.

Kratų metu I.Veličko pareigūnams parodė savo buto balkone įrengtą Antrojo pasaulinio karo atributikos muziejų. Jis teigė nuo vaikystės mėgstantis viską, kas susiję su šiuo karu, ypač nacistinės Vokietijos simbolius. Nuo 2008-ųjų jis pradėjo kaupti nuosavą kolekciją. Iš prekeivių internetu pirko nacistinės Vokietijos karininkų naudotų indų, ginklų, aprangos, šalmų, dokumentų, laikraščių, vėliavų, pinigų, senų fotografijų. Vyras teigė, jog jį žavi vokiečių pedantiškumas. 

Ši kolekcija dabar tapo ir I.Veličko pragyvenimo šaltiniu. Niekur nedirbantis vyras tikino mokesčius mokantis ir maistą perkantis iš to, ką pavyksta uždirbti pardavus vieną ar kitą eksponatą. 

„Esu labai piktas ir lietuviškai kalbėti nenoriu“, - susitikti su žurnaliste vyras sutiko tik su sąlyga, kad kalbės sau artimesne – rusų kalba, nors lietuviškai kalba visiškai laisvai ir beveik be akcento. 

Iš jo atvirai priešiškų ir agresyvių pasisakymų internete nesunku susidaryti įspūdį, kad tai ūmaus būdo, sunkiai prognozuojamo elgesio žmogus, su kuriuo susikalbėti gali būti nelengva. Igoris pakvietė susitikti viename pramogų centrų, kur atsivežė savo penkiametį sūnų. Kol vaikas žaidė, atokiau kavinėje prisėdęs vyras pasiūlė pasikalbėti. Jis atrodė kiek sutrikęs ir net išsigandęs, to agresyvaus ir tulžį liejančio vaikino iš nuotraukų internete nelikę nė pėdsako. 

Bedarbis Igoris neatrodė skurdžiai. Į susitikimą jis atėjo apsirengęs naujais madingais rūbais – tamsiai mėlynos spalvos marškiniais, ryškiai geltona lengva striuke, ant rankų žėrėjo brangakmeniais puošti du masyvūs aukso žiedai. Prieš pat naujuosius nuosprendį išgirdęs vyras atrodė nusivylęs, tačiau elgėsi ir kalbėjo ramiai ir net mandagiai. 

„Daugiau nedeginsiu, neplėšysiu vėliavos, bet Lietuva vis tiek bloga. Žinau, kad nemažai žmonių mane palaiko, jie galvoja tą patį. Lietuvos piliečiai blogai galvoja apie savo šalį. Jeigu situacija nepasikeis, aš taip pat emigruosiu. Manau, kad dėl to visi tik apsidžiaugtų, nes valdžiai tas pats. Išvykčiau į Rusiją arba Ukrainą, Lietuvoje nenoriu gyventi, čia nematau perspektyvų“, - kalbėjo Igoris. 

Nors jis gimė Lietuvoje ir yra jos pilietis, čia pasijuto svetimas ir nereikalingas, kai, kaip pats teigė, buvo priverstas išsiskirti su šeima ir neteko to, kas jam brangiausia. 

Igoris savo tėvų nepažįsta, sako esąs našlaitis, užaugęs Klaipėdos vaikų globos namuose. Vienintelis jam artimas žmogus – Klaipėdoje gyvenanti močiutė. Su jos pagalba Igoris baigė vakarinę mokyklą, tačiau aukštojo mokslo siekti nebegalėjo – reikėjo pradėti savarankišką gyvenimą ir ieškotis darbo. Vaikinas išmoko suvirintojo amato ir įsidarbino vienoje įmonėje, tačiau iš čia netrukus išėjo, nes jam esą nenorėjo mokėti algos. 

Vėliau kelerius metus jis dirbo tuomečiame Klaipėdos pieno kombinate. Iš savo santaupų vaikinas nusipirko butą pietinėje miesto dalyje, kuriame iki šiol gyvena. Nors savarankiško gyvenimo pradžia buvo sunki, vyras nepasidavė, norėjo uždirbti kuo daugiau, kad galėtų išlaikyti ką tik sukurtą savo šeimą. Gimus sūnui Aaronui, netrukus šeima pajuto nepriteklių. Igorio žmonai niekaip nepavyko rasti darbo, o vienam išlaikyti šeimą tapo per sunku. 

„Tada draugiškai sutarėme fiktyviai išsiskirti, kad žmona užsienyje galėtų gauti vienišos motinos pašalpą – taip ir padarėme. Galvojau ir aš tenai vykti, bet juk tai ne išeitis. Visi manęs klausia, kodėl neišvykau kartu? Geriau darykime taip, kad žmonės sugrįžtų į Lietuvą. Juk čia nieko nebeliks, jeigu visi išvyks. Maniau, liksiu čia ir bandysiu padėti šeimai, bet man niekaip neišeina, mane spaudžia iš visų pusių, išgyventi nėra kaip“, - nusivylęs kalbėjo klaipėdietis. 

Kai šeima išvyko, vyras puolė į neviltį. Jis ėmė kaltinti Lietuvos valdžią, kad ši nesugeba pasirūpinti savo piliečiais ir verčia juos ieškoti geresnio gyvenimo svetur. „Kai šeima išvyko, nuolat liūdėjau, vis eidavau į savo muziejų balkone, ten leisdavau valandas. Tas nuotraukas su vėliava padariau būdamas nesavas. Dabar dėl to gailiuosi. Jeigu būčiau žinojęs, kad mane nuteis, nebūčiau to daręs. Bet savo nuomonės nepakeičiau ir nepakeisiu“, - aiškino Igoris. 

Vyras teigė sūnų matantis tik kartą per metus, kai šis atvyksta per didžiąsias metų šventes. 

„Sūnus manęs nuolat klausia: kodėl aš gyvenu Airijoje, o tu Lietuvoje? Ką man jam atsakyti? Sakau tiesą – Lietuva bloga, ji padarė taip, kad tau reikėjo išvykti. Todėl man nepatinka šita šalis, nepatinka jos politika, tyčia kalbu rusiškai, nors puikiai moku lietuvių kalbą. Kai tik atgausiu pasą, pasikeisiu jį, nes ten mano vardas įrašytas su lietuviška galūne „-is“, aš ne Igoris, aš Igor. Ten parašyta, kad aš lietuvis, bet aš esu rusas“, - išdidžiai pabrėžė. Igoris nenori, kad jo sūnus kalbėtų lietuviškai: „Mama su juo kalba lietuviškai, o aš nenoriu, kad jis taip kalbėtų, nenoriu, kas jis žinotų lietuvių kalbą. Tegu moka rusų, anglų, vokiečių. Kas žino lietuvių kalbą Prancūzijoje, Italijoje? Niekas. Tai kam ji reikalinga?“

Tai, jog negali matytis su sūnumi dažniau, nėra vienintelė vyro bėda. Jau kurį laiką jis teigė negalintis įsidarbinti, nes pareigūnai laiko paėmę jo dokumentus, o be jų joks darbdavys esą į kalbas nesileidžia. Klaipėdietis gali būti dar kartą nuteistas, jeigu paaiškėtų, kad jis dalyvavo rezgant finansines aferas. Pats Igoris tikino esąs niekuo dėtas – įtariamuoju tapo tik dėl draugo kaltės. 

Savo bute Klaipėdoje prieš dvejus metus jis priėmė pagyventi iš kalėjimo grįžusį bičiulį. Šis esą netrukus ėmėsi nešvarių darbelių, o kai pareigūnai ėmė minti jam padus, paspruko. Po kurio laiko vyras buvo suimtas, o tarp įtariamųjų atsidūrė ir I.Veličko. Byla dar nepasiekė teismo, tad neaišku, kaip pasibaigs ši paini istorija. 

Igoris sakė bandęs atgauti dokumentus, tačiau prokurorai neva atsisakė jam juos grąžinti. 

„Labai norėčiau dirbti, man jau atsibodo taip gyventi. Bet negaliu niekaip. Jeigu rasčiau gerai apmokamą darbą, šeima galėtų grįžti čia, o aš ją išlaikyčiau“, - kalbėjo už valstybės simbolio išniekinimą nuteistas klaipėdietis.