Režisierius Emilis Vėlyvis moka stebinti. Jei žodžio „stebinti“ pakaktų jo sunkiasvorei kūrybai apibūdinti. Paragavus jos, jau po kelių akimirkų ima paralyžiuoti galūnes, o smegenys patiria lengvą šoką. Jei ne dėl teksto, tai dėl vaizdo. O gal ir vėzdo, kurį godžiai laižo dvi prostitutės. Arba tiesiai į kaktą skriejančios kulkos. Nors, tiesą sakant, kas konkrečiai vyksta – ne taip ir svarbu. Svarbiausia – išlaikyti intrigą.
Dvi valandos kino teatre stebint „Redirected / Už Lietuvą!” prabėga greičiau, nei filmo herojai spėja vienas kitam išmalti marmūzes. Atleiskite už leksiką, tačiau nori nenori, atlaikius tas pusantro šimto juodo humoro minučių, viduje pabunda mažas demonas ir atrišęs liežuvį labiau už viską nori riebiai nusikeikti.
Įdomiausia, kad dėl to nė velnio nesinori sau priekaištauti. Net atvirkščiai – imi tyliai prunkšti į delną tarsi patikėdama, kad ta tamsioji, oi, kitokia, Lietuvos pusė – tikra, natūrali ir turinti žavesio. Nemaišo nei mėšlu persmelktas kaimo kvapas, nei akis graužiantys parako dūmai, nei kraujo skonis burnoje. Ką jau kalbėti apie rusiškus necenzūrinius žodžius, kurie neretai lyg dėlionės detalės randa vietą sakiniuose ir kone natūraliai įsilieja į norminę lietuvių kalbą.
Su ironija ir sarkazmu į Lietuvą užsieniečio akimis juostoje pažvelgęs E.Vėlyvis sako, kad režisuojant filmą aštrūs sodrių spalvų juokeliai geriausiai padeda nutapyti įvairias situacijas iš vidaus. „Dažniausiai mėgstu atsakinėti sau į nemalonius klausimus ir savo kūryba tai išreiškiu“, – viename interviu kalbėjo kūrėjas.
Filme viskas tiesiog apnuoginama, į dienos šviesą iškeliami dalykai, apie kuriuos paprastai nutylima, dėl ko nėra kuo didžiuotis. Gal taip ir neturėtų būti, bet yra.
Pavyzdžiui, Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, tačiau ar dėl to senaisis žemynas, o gal ir visas pasaulis, daugiau sužinojo apie šią nedidelę Baltijos valstybę? Ryškiausia filmo žvaigždė, Guy'aus Ritchie filmų herojus Vinnie Jonesas, dar filmo anonse išgirdęs žodį „Lietuva“ angliškai žargono kalba su nuostaba klausia: „Lithu... f**kin' what?!”
E.Vėlyvis sako filmu norėjęs saviironiškai pristatyti paradoksalų mažų tautų sindromą – saviplaką bei pyktį kiekvienam, kuris išdrįs įžeisti šalies vardą. Suprask, patys save menkinti galime, tačiau tegu tik koks kitatautis linkteli galva sakydamas, kad, štai, tie lietuviai išties tik trijų milijonų kvailių ir nabagų tauta, ir tuomet – ohoho! – nubus lietuviškas mentalitetas. Staiga nemėgstamas kaimynas iš gretimo namo taps ir geriausiu draugu, ir sąjungininku organizuojant kokį nors fizinį susidorojimą. O vėliau jiedu sudauš putojančiais bokalais ir merkdami akį kits kitam suriks: „Už Lietuvą!“
Jautrius ir humoro jausmo neturinčius patriotus bei stereotipų apie Lietuvą prisikūrusius užsieniečius tragikomiškas veiksmo filmas gali skaudinti arba įskiepyti mintį, kad lietuviai – nacionalistų, ksenofobų ir homofobų tauta.
Nuomonių neabejotinai bus visokių, bet glaistyti gyvenimo realijas glamūru – ne E.Vėlyvio stilius. 2010 metais dienos šviesą išvydusioje skandalingoje juostoje „Zero 2” jis bandė parodyti, kaip Lietuvą mato lietuviai, tuo tarpu dabar – kaip į tą pačią šalį žiūri užsieniečiai.
Kad būtų lengviau pritapti ir suvokti bendrus gyvenimo Lietuvoje principus, jiems filmo kūrėjai pateikia specialų išgyvenimo Lietuvoje gidą. Kitaip – tezių rinkinį, kaip antai, kad Lietuva – tolerantiška valstybė, kurioje toleruojama viskas, išskyrus sąžinę, mąstymą, nuomonės turėjimą, privačią iniciatyvą ir žodžio laisvę. Arba kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra, čia tiesiog visi giminės.
Jeigu pinigai jau kartą buvo pavogti, dar kartą pavogti juos – nebe nusikaltimas. Kas, iš ko ir kaip vagia – ne esmė. Grynieji migruoja ne tik tarp kelių mafijos grupuočių – be šlamančių gyvenimo neįsivaizduoja nei save parduodančios plaštakės, nei dvasingieji. Sutuoktinius vestuvių ceremonijoje palaiminęs kunigas kupiūros su Vydūno atvaizdu nesibodi paimti tiesiai prie altoriaus.
Priešpriešų filme daug. Tačiau būtent jos ir kuria visą žavesį. Žiūri, juokiesi, vietomis negali patikėti, su kažkuo nesutinki, o kartais – dangstai akis tarsi pritardamas, kad BŪTENT TAIP viskas ir yra. Pridengta forma, kurią arba pavyksta suprasti, arba ne.
Jei trūksta santykio su realiu pasauliu, „Redirected / Už Lietuvą!“ primenama 2010-aisiais Islandijoje išsiveržusio Ejafjadlojokudlio ugnikalnio istorija, kurio pelenų dulkės ir atpūtė šį filmo siužetą į Lietuvą...
Oficialios premjeros dar nespėjęs sulaukti E.Vėlyvio filmas jau šiandien vadinamas viena ryškiausių lietuviškų juostų. Sunku su tuo nesutikti. Filmas tikrai vertas dėmesio. Ir tebūnie dalis lietuvių vien išgirdę E.Vėlyvio pavardę sakys: „Na, aš tai jau tikrai negaišiu laiko.“ Išdrįskite pažiūrėti nekeiksnoję patys.
