O PBK savo programoje skelbėsi net transliuosiantis ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės naujametinę kalbą, praslinkus tik porai valandų po to, kai savąją pasakė Rusijos prezidentas nes Vilnių nuo Maskvos skiria tik dvi valandos.
Kaip ir Maskvą nuo Kaliningrado, iš kur yra kilęs tas pats O.Gazmanovas, dainuojantis, jog gimė Sovietų Sąjungoje, kur buvo ir Pribaltika. Tuo labai pasipiktino konservatorių politikė Rasa Juknevičienė, nors, kaip suprantu, O.Gazmanovas šią dainą ne pirmą kartą Lietuvoje atliko. Bet tik šį kartą sureaguota.
O panašių dainininkų į O.Gazmanovą apsilanko Lietuvoje ne vienas ir ne du. Dabar jau į Lietuvą atvyksta ne tik dainininkai, bet ir politologai, politikos apžvalgininkai, o aktyvūs visuomenės gyvenime žmonės siuntinėja vienas kitam kvietimus į tokius renginius. Šie susitikimai dažnai būna anšlaginiai. Juos lydi šių aktyvių visuomenės gyvenime žmonių plojimai ir kalbos socialiniuose tinkluose: „tu matei, kaip teisingai jis tam eurosojuzui skėlė. Iš tikrųjų, net Sovietų Sąjungoje buvo geriau.“ Vakarams užvožiama ir minėtų televizijų laidose, atvėrusioms kelią į Lietuvą, bet ne Naujųjų Metų naktį. Tą stebuklingą naktį tik siunčiama žinia: jūs esate tokie patys. Mūsiškiai.
Duodama suprasti, kad dvi šalis: Lietuvą ir Rusiją skiria tik laiko juosta, dvi valandos. Visame kitame esame toje pačioje erdvėje. Kaip ir šalia esanti Baltarusija. Įsijungus tą pačią naktį britų, skandinavų, vokiečių, šalia esančios Lenkijos programą, supranti, kad jie gyvena ne tik kitoje laiko juostoje, bet ir visiškai kitoje erdvėje.
Beje, kaip ir Ukraina. Transliacija iš Maidano atskleidė, kiek daug gražaus, savito turi ukrainiečių tauta, kuri šiandien tautinio savitumo ir valstybės svarbos suvokimu jau lenkia mus.
Būčiau neteisus, jeigu neparašyčiau, kad Lietuvos televizijos turėjo dar vieną bruožą, grynai mūsiškos ne kitos kokios kilmės, neturintį analogo nei Vakarams, beje, ir Rytams. Net keletas iš jų didžiulį dėmesį parodė labiausiai populistiniam Lietuvos politikui, kurį būtų galima laikyti Lietuvos parlamentarizmo karikatūra.
Bet šiandien jis yra ir partijos, kurios lyderiai sugeba derinti pronaciškus simbolius, prorusiškas simpatijas ir dėmesį kontrabandos pinigams, grupės vadovas parlamente, pateikiant tai, kaip nepriklausomą, euroskeptišką politiką, darant karikatūrą iš visų teisingumo siekių, kas taip svarbu Lietuvos politiniame gyvenime, bet tapo tik tuščia retorika.
Vakarų televizijos laidose politikai, juo labiau tokias pažiūras demonstruojantys ir dar Naujųjų metų naktį, nebūtų įleisti. Į Rusijos pramogines laidas per Naujuosius jų irgi jau nekviečia, nors jų Vladimiras Žirinovskis, kaip ir mūsiškis, daro iš visko šou.
Rusijos TV programose yra ir puikių dalykų. Pavyzdžiui, sovietiniai multikai. Gyvi, nes nupiešti ranka, gražūs ir kilnūs, skirtingi nuo tų, kur tik duoda per galvą, šaudo, žudo. Maskvos industrija sovietiniais metais ir dabar sukūrė daug puikių, visų mūsų mėgstamų kino komedijų, kurias žiūrint ir verkiame, ir juokiamės. Bet paieškojus jų galima rasti ir kitose šalyse. Tokia produkcija neretai pasirodo ir pas mus po naujametinės nakties, jei griebiama ne, kas papuola, o kas geriausia. Tai, kodėl Naujųjų naktį, mus tiesiog užpila ši dažnai vienos kilmės produkcija?
Kodėl tik Lietuvoje tą naktį į televizijos laidas yra kviečiamas politikas populistas? Ar ne todėl, kad prieš tai per visus metus politika, parlamento darbas mūsų šalyje buvo nuolat pateikiama žmonėms tik kaip pasityčiojimo vertas šou. Kas skatina ir aukščiausius kėdes valstybėje užimti tokių sugebėjimų turinčius, o kitus atgrasina nuo noro eiti ten per patrankos šūvį? Bet pripažinkime: daugėja Lietuvoje žmonių, kuriems tokie su žirinovskiška ar putiniška retorika politikai, nors be apčiuopiamų rezultatų savo darbe, tinka valdyti grupę parlamente, ar visą šalį. Nes pati valstybė mūsų informacinėje erdvėje yra rodoma, kaip pasityčiojimo verta.
Kadangi tokioje valstybėje vis labiau gyvename, tai yra ir paklausa Naujųjų metų naktį visa tai rodyti. Šis poreikis nėra tik pasekmė gyvenimo anais, sovietiniais laikais, nors, aišku, yra ir to. Viso to paklausa buvo skatinama, deja, ir vėliau Lietuvoje.
Todėl šiandien, kiek nori politikai tokie, kaip R.Juknevičienė gali raginti drausti rusų atlikėjų, panašių į O.Gazmanovą gastroles Lietuvoje. Atsaku jai tapo pilnutėlė salė, kuri rusų atlikėjo prašymu vieningai pakėlė rankas už dainą apie Pribaltiką. Nors ir ne referendumas, bet tam tikros dalies Lietuvos gyventojų, dalyvaujant galbūt ir sostinės svečiams, apklausa. Ji, manau, tapo skaudžiu antausiu Lietuvos politikai. Bet ar ne mūsų politikų retorika iššaukė šį rankų mišką koncerte?
Kiek nori galima kalbėti ir kritikuoti Lietuvos komercinių televizijos programų prodiuserius, kurie užkimšo Naujametinę naktį programomis, nupirktomis iš Rusijos televizijos kanalų, paįvairindami jau minėto politiko šou. Bet jie atneš reitingų lenteles ir sakys, kad tokios laidos buvo labiausiai žiūrimos tą, Naujųjų naktį.
Draudimais nieko neišspręsi. Šie koncertai ir laidos užpildo nišą, vakuumą, atsiradusį paniekinamai žiūrint mums patiems į savo valstybę, kas rodo ir vis didesnę mūsų valstybės degradaciją. Galbūt todėl vieni taip entuziastingai žiūri į gilesnę Lietuvos integraciją su Europos Sąjunga, net iki noro ištirpti ten, kiti, priešingai vis stipresnes simpatijas rodo tam, kas vyksta Rusijoje ir Baltarusijoje bei yra apimti vis didesnės sovietinių laikų nostalgijos, o dar kiti – tiesiog emigruoja.
Ar Lietuva, kaip valstybė, turinti savigarbą ir stuburą, sugebanti išlikti bei vystytis europinėje erdvėje, kurianti kažką ir savo svarbaus, gražaus, galinti konkuruoti su kitomis šalimis, dar kam nors yra reikalinga? Tai - ne retorinis klausimas. Susimąstykime, kas vyksta Lietuvoje.
