Metai buvo įstabūs. Valstybės lygiu Lietuva gavo visko, ko tik gali trokšti moderni vakarietiška valstybė: atidirbome Europos pirmininkavimą ir dabar esame garsūs pasaulyje, garbūs svečiai nenugriovė Valdovų rūmų, minimalusis atlyginimas padidėjo iki 1509 litų per mėnesį (nepadidėjo, bet sekundei suklusote ir pradėjote knaisiotis atmintyje – „gal ką praleidau?“), Žemaitijos čiaupai prapliupo degančiu vandeniu, o referendumui surinktų parašų dėka bus geriau gyventi mums visiems.
Intelektinis postūmis akivaizdus. Kalbininkai pagaliau nusprendė, kad žodis „anūkais“ yra ne toks baisus, kaip jiems atrodė anksčiau, ir sušvelnino bausmes, todėl už šios kalbinės šiukšlės sakymą arba rašymą jau baus nebe rimbo kirčiais, kaip anksčiau numatė Baudžiamosios meilės kalbai kodeksas (BMKK), o tik pataisos darbais laisvosiose statybose arba nepilnamečių profilaktoriumuose.
Didelių pastangų dėka mano kolegos (ir kartais aš pats) išmokėme redaktorius ir žurnalistus vengti banalybės „šurmuliuoja“, kai kalbama apie muges; netoli ta diena, kai bus bijoma rašyti ir „kainų pasiutpolkė“. Nuo visų kitų klišių irgi netrukus atsitversime tylos siena.
Dešiniųjų apžvalgininkų pastangomis nė vienas propagandinis rusiškos imperinės ideologijos arba paprastos Kremliaus pop-kultūros koncertas nepraeina be skandalų, ir įsivyravo sveika ir pagirtina baimės ir nepakantumo atmosfera: šiais laikais žmogus greičiau prisipažins vagiantis elektrą sodo namelyje, negu einantis į Gazmanovo koncertą arba žiūrintys filmą „Po pirties“. Tai džiugina.
Tačiau, kaip sako senovės kinų patarlė, „kelionė tolima, o aš labai vėluoju“: gerinant Lietuvą dar daug darbų, ir todėl reikia drąsiai prisipažinti sau patiems, kad gyvenimo piktžolės, o kai kada ir piktžaizdės, daug kur tebekeroja. Nereikia bijoti drąsiai jas įvardinti, ir galbūt kitais metais jų jau bus mažiau.
Taigi, problemų ir skaudulių dvidešimtukas, kaip įprasta, pateikiamas atbuline tvarka, nuo lengviausio iki rimčiausio prasižengimo.
20. Mamos, tetos ir močiutės, sakančios, kad jų atžala, gyvenanti Airijoje ar JAV, kalba angliškai „be akcento“. Ypač blogi ir apleisti yra atvejai, kai pranešama, kad lietuviškos atžalos užsienyje „kalba angliškai geriau už pačius anglus“ ir ten visi mokslo įstaigoje būna priblokšti, kaip lietuviai gali būti tokie protingi ir gabūs.
19. Tėvai, nuoširdžiai manantys, kad jų vaikai yra labai talentingi, ir apie tai kalbantys. Jei jūs pažiūrėtumėte į save iš šalies, jums pasidarytų baisu – nustebtumėte, kai aplinkiniai dar jus kenčia. Keista, kad dar turite draugų. Jūsų vaikai yra normalūs. Jie įdomūs tik jums ir daugiau niekam. Ir, beje, niekas nelaukia, kol mažasis Lukas pasakys eilėraštį. Visi laukia, kad tai greičiau baigtųsi.
18. Nepaliekantieji arbatpinigių restoranuose ir sakantys „aš šiaip palieku arbatpinigius tik tada, kai mane tenkina aptarnavimas“. Jums ant kaktos parašyta, kad jūsų aptarnavimas netenkina niekada, nes jūs šiaip godūs ir jūsų nagai į save riesti. Dvigubai labiau nusikalsta tie, kurie klausia: „O tai parduotuvėje kasininkei irgi turėčiau arbatpinigių palikti?“. Jei jūrų kiaulytę galite visą laiką laikyti namie, tai nereiškia, kad be reguliaraus pasivaikščiojimo į lauką gali apsieiti ir šuo.
17. Teatrų meno vadovų ir režisierių rietenos su kolektyvais, dažniausiai dėl pinigų, etatų ir gastrolių. Kiek gyvenu šiame pasaulyje ir skaitau spaudą, beveik kiekviename Lietuvos teatre normali būsena yra „susiklosčiusi nesveika atmosfera“, ir visi renka parašus po kokiais nors reikalavimais. Jūs neatrodote panašūs į menininkus, tik į aršias pirkėjas auksiniais dantimis, besigrūdančias prie dėvėtų drabužių krautuvės, kai atveža naują siuntą. Pyrago dalybos jūsų balagane yra niekam neįdomios, išskyrus jus pačius. Jūsų Arlekinų ašaros irgi negraudina.
16. Visi tie, kas jaučiasi nuskriaustais Lietuvos, ypač emigrantai, kuriems Tėvynėje nesudarytos sąlygos kažką veikti ir kurių neskatina čia grįžti. Kai pridedamas neva išmanus atodūsis: „Lietuva brangi, bet per brangi...“, piktžolės paveikumas laikomas padvigubėjusiu.
15. Menininkai ir kultūrininkai, kurie visada sako, kad valstybės prioritetai yra neteisingi. Kai Lietuvos Respublika jiems suteikia premijas, jie dar kartą pasako, kad įvertinimas nepakankamas, atėjo per vėlai ir nieko nebepakeis. Jiems neįtiksi, bet valstybė vis tiek stengiasi tepti juos medumi. Kaip ir išpaikintam paaugliui, jiems reikia pasiūlyti kraustytis lauk ir gyventi savarankiškai, jei kas nors nepatinka.
14. Rašantieji gražų lietuvišką žodį „nu“ su minkštumo ženklu: „niu“. Jei sakinio pabaigoje yra daugtaškis, dar blogiau. Daugtaškis yra prastos raiškos rodiklis. Šauktuką dar kartais galima atleisti. Daugtaškio – niekada.
13. Artimieji ir draugai, klausiantys, ar važiuosi kur nors savaitgalį, ir išgirdę, kad ne, atsakantys dar vienu klausimu: „Tai ko taip?“. Jums ką, gal dabar pasiaiškinti?
12. Asmenys, jaučiantys pareigą pranešti, kad nebežiūri televizoriaus. Televizoriaus Lietuvoje nebežiūri didesnė pusė žmonių: tai jokia naujiena ir joks įstabus pasirinkimas. Aš, pavyzdžiui, jau senokai nebeskaičiuoju mediniais skaitliukais, bet nejaučiu pareigos apie tai informuoti aplinkinių, pabrėždamas, koks aš modernus.
11. Bet kas, rašantis ar komentuojantis apie ekonomiką ir pridedantis: „pas mus kainos europietiškos, tik atlyginimai lietuviški“. Suprask, viskas čia labai blogai. Jei jūsų netenkina atlyginimas, gaukit didesnį. Jei didesnio nemoka, kaltinkit save. Jei nepatinka Lietuvoje, dinkit iš čia kur nors, kur jums bus geriau.
10. Antraščių rašytojai, tikintys, kad žodis „ypatumai“ gelbsti kiekvienoje keblioje situacijoje ir akimirksniu, lyg sviestas košę, padaro tekstą šmaikščiu ir sumaniu. „Lietuviško vairavimo ypatumai“, „nacionalinės kontrabandos ypatumai“ ir taip toliau. Siaubas.
9. Tie, kas bet kokį reiškinį ar įvykį Lietuvoje komentuoja sakiniu: „čia Lietuva, čia lietūs lyja“. Šis posakis savo banalumu ir nuvalkiojimu gali lygintis nebent su posakiu: „Norėjom kaip geriau, išėjo kaip visad.“ Būtų gerai nė vieno jų daugiau niekada nebegirdėti niekada gyvenime.
8. Tie, kas vietoje žodžio „žmonės“ sako „žmogai“ arba „žmogeliukai“. Čia nėra ką komentuoti, tiesiog baikit šį žodinį terorizmą. Penkiskart didesnis blogis: Amerikos vadinimas „Amerikė“. Čia jau tolygu karo nusikaltimui be senaties termino.
7. Asmenys, vis dar manantys, kad mobiliojo telefono operatoriaus pasirinkimas praneša aplinkiniams apie jų socialinį statusą (tie laikai baigėsi jau prieš dešimtmetį, pabuskite ir užuoskite kavą), o taip pat ir tie, kurie jaučia pareigą pokalbyje nurodyti mobiliojo telefono gamintoją („Kur mano aifonas? Turiu paskambinti.“)
6. Žmonės, kurie randa tyčinių rašybos klaidų ir praneša visiems, kad jas rado: pavyzdžiui, žodžiuose „rašiba“, „ramibė“ arba „duskit pavidolei“. Banalybės nusikaltimą sunkina šmaikščios pastabos, pavyzdžiui, „kažkam reikia gramatikos pamokų“.
5. Absoliučiai visi juokai apie puponautus. Jie tiek pat nudrožti, kaip ir šmaikštybės TV koncertų vedėjų scenarijuose. Be to, puponautų minėjimas primygtinai parodo, kur didžioji dalis intelektinio elito susiduria su naujomis idėjomis ir protą provokuojančiais dirgikliais. Prekybos centruose. Bent jau neprisipažinkite.
4. Interneto komentatoriai, kaip uolūs maldininkai, perskaitantys kiekvieną straipsnį apie garsenybes, ir kaskart parašantys, kad Grigaitis arba Petruškevičius nėra tikrasis elitas. Papildomos bausmės pomirtiniame gyvenime jų laukia už frazės „visos tos Zvonkės ir Bunkės“ pavartojimą.
3. Asmenys, kurie alaus skonį lygina su šlapimo skoniu. Paklausti apie šlapimo organoleptines savybes, jie prisipažįsta niekada jo neragavę.
2. Žmonės, kurie, sutikti gatvėje, klausia: „Tai kur čia dabar vaikštai?“ Akivaizdu, kad sutiktas gatvėje žmogus vaikšto šaligatvio plytelėmis, todėl klausimas neturi prasmės. Jei prie to pridedamas pastebėjimas „kokie žmonės!“, gaunate dar vieną pragaro tašką.
1. Draugai ir pažįstami, kurie, gavę lauktuvių iš užsienio, sako: „Lietuvoje dabar tokių irgi yra.“ Nesuprantate, kaip tai nemandagu? Pabandykite perfrazuoti ir kitą kartą, gavę dovanų rankų darbo megztinį, tiesiog pasakyti: „Aš parduotuvėje galėjau dar gražesnį nusipirkti.“
