2013-ieji metai Lietuvos viešojoje erdvėje išsiskyrė bandymų įskelti žymesnius socialinius konfliktus gausa. Paranoja ir nepasitikėjimas rado sau priešų visur – nuo teisėsaugos iki prekybos centrų, nuo netradicinės seksualinės orientacijos iki užsieniečių, besigviešiančių išvogti ir išparduoti valstybę.
Trumpai tariant, kasdieniškos tikrovės ašimi tapo netikrumo jausmas ir bandymai saugoti savo nuomonę bei tapatybę nuo bet kokios kritikos ar alternatyvaus vaizdinio. Lengviausias taikinys visiems, besipiktinantiems netvarka ir neteisingumu – sistema ir valstybė.
Pagausėjo tų, kurie paniekinamai atsiliepia apie institucijų ir jų tarnautojų veiklą, įžvelgdami už jų stovinčių mistinių grėsmių fantomus. Žinoma, prie to prisidėjo ir policijos bejėgiškumas Dembavos tragedijos metu ar teismuose įstrigusios ir lengvabūdiškai vilkinamos rezonansinės bylos.
Palankiau nusiteikusią visuomenės dalį, trokštančią greito ir apčiuopiamo teisingumo, nuvylė komplikuota tikrovė, kurioje žmogaus likimas dažnai priklausomas ne nuo teisingų sprendimų, o nuo prasto finansavimo ar aplaidaus kažkurios atsakingos grandies darbo.
Tokio nusivylimo rezultatas – vis garsesnės kalbos, jog patys tik patys piliečiai gali apginti savo interesus, spręsdami esminius valstybės klausimus referendumo pagalba. Šios kalbos peraugo į referendumo iniciatyvą, kuri sugebėjo suvienyti nemažą būrį nusivylusių. Tiesa, didžiausia šios grupės bėda yra būtent tai, kad juos vienija nusivylimas bei baimingas nori gelbėti jų valstybės vaizdinį, apribojant kitaip mąstančių piliečių teises.
Dar blogiau yra tai, kad didesnė dalis valdžios atstovų pasiduoda įstatymų leidybos galios žavesiui ir dažnai bando kištis į piliečių asmeninį gyvenimą, nuspręsdami, koks gyvenimo būdas yra doras, o koks jau esąs už moralės ribų. Dėl tokių griežtų moralės sergėtojų iniciatyvų daugiausiai kenčia tie, kuriems mažiausiai galimybių apginti savo nuomonę paskirais balsais klykiančioje viešojoje erdvėje, sunkiai įsileidžiančioje konstruktyvią diskusiją, argumentaciją ar pagarbos individui principus.
Sovietinės vienmatės sanklodos auklėti pusamžiai vyrai ir celibato sukaustyti kunigai šitaip sprendžia moters teisės į savo kūną klausimus, o isteriški kvykliai, celofaniniuose įklotuose nešiojami policijos pareigūnų, skelbiasi esantys Lietuvos ir žmogaus teisių gynėjai nuo pragaištingo kitoniškos meilės maro.
Tai, jog tam tikrai daliai visuomenės trūksta tikrumo pajautos, atrodo, kad vertybėms būtina stipresnė gynyba, kad kažkur prasmenga ilgus metus puoselėtas lietuviškasis identitetas, nerodo tikrumo stokos. Iš tiesų, tai tik ženklas to, jog mes vis labiau nesugebame įžvelgti faktų bei tikrosios dalykų padėties ir vis labiau šliejamės prie iliuzijos, už kurios tvyro tikrasis moralinis skurdas.
Paranoja ir nepasitikėjimas ne tik tarptautinėmis organizacijomis, bet ir pačia demokratine mūsų valstybės santvarka rodo, kad teisingumo mes pradedame ieškoti ne ten, iš kur gali atsirasti racionalus ir logiškai pagrįstas jo įgyvendinimas.
Nusivylę sudėtingu, kompleksišku teisingumo įgyvendinimo procesu mes imame klaidžioti patvoriais ir melstis monstrišką tikrovės vaizdinį piešiančioms bei apokaliptinį išsigelbėjimą žadančioms Garliavos tetutėms. Bijomės paslaptingųjų užsienio investuotojų bei visą pasaulį apraizgiusių korporacijų, apie kurių darbą nutuokiame tik tiek, kiek gąsdinančiai pamoko teisingo (žalio, sveiko, dvasingo ir t. t.) gyvenimo pranašai.
Negalima teigti, jog Lietuvoje trūksta asmenybių, gebančių deramai atstovauti sveiko proto pozicijas, kalbėti aiškiai ir paprastai tiems, kurie juos nori išgirsti. Tačiau šie žmonės susiduria su vis gilėjančia autoriteto krize. Jei kultūrinis elitas jau senokai savanoriškai pasitraukė ar, su lengvu stumtelėjimu iš šalies, buvo patrauktas iš viešosios erdvės, tai, panašu, kad autoritetą visuomenės akyse praranda net ir svarbiausias institucijas atstovaujantys politikai.
Daug prie to prisideda ir nekompetetingų asmenybių įsiveržimas bei aktyvus išdykavimas, siekiant apginti partijos ar paskirų veikėjų interesus. Tenka su apgailestavimu stebėti politikų kartų kaitos procesą, kuris neša ne atsinaujinimą, o veikiau verčia nostalgiškai minėti tokias asmenybes kaip Stasys Lozoraitis, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus ar politinės karjeros galą pasiekęs Vytautas Landsbergis.
Štai taip, pabaksnojęs kai kurias daugeliui skausmingas vietas, noriu palikti jus su viltimi, jog ateinantys metai neuždusins mūsų po paranojos skraiste ir jų pabaigoje galėsime susitikti bei nuoširdžiai nustebti: skandalai, konfliktai, kvailybė ir tuštybė buvo žymiai menkesni. Kad pasimokėme klysti mažiau.
