Štai „Stiliaus“ žurnalas Lietuvos metų moterimi išrinko tikrai šio titulo vertą žinomą žurnalistę, TV laidų „ Bėdų turgus“ vedėją Editą Mildažytę. Jos mokėjimas bendrauti su paprastais ir nuskriaustais Lietuvos žmonėmis, rasti jiems gerą žodį ir priedo - dar kuklią finansinę paramą, gali būti puikaus solidarumo ženklas, kurio pas mus tikrai trūksta, ypač turtingesnei visuomenės daliai.
Geriausia Lietuvos sportininke, matyt, be konkurencijos vėl bus išrinkta šešiolikmetė Rūta Meilutytė, visus metus šlovinusi Lietuvos vardą pasaulyje ir pelniusi ne vieną aukso medalį. Ji tikrai verta, kad Lietuvos žmonės ją pagerbtų, suteikdami geriausios sportininkės ir dar jautraus žmogaus, prisimenančio ir užjaučiančio visuomenės dugne esančius vilniečius, vardą.
Iš pasaulio moterų daugiausiai visuomenės dėmesio pelnė dvi. Viena iš jų gyvena Europoje ir trečią kartą buvo išrinkta didžiausios žemyno šalies ir ekonomikos lydere. Tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ( g. 1952) daugelio vokiečių vadinama tiesiog „unsere Mutti“ (vok. k. - „mūsų motinėlė“).
Pastoriaus duktė, išauklėta protestantizmo dvasia rytų Vokietijoje, tvirtai laiko savo rankose ne tik savo šalies, bet visos Europos Sąjungos vairą, primindama kam reikia, laikytis elementarios finansinės drausmės, gerbti žmogaus teises, nepamiršdama, žinoma, pirmiausia savo valstybės interesų. Jos kuklumas ir paprastumas, o taip pat valdingumas, mokėjimas paaiškinti sudėtingiausias šalies ir Europos problemas nieko neįžeidžiant bei aiškiai formuluoti savo valstybės interesus, kelia daugeliui pasaulio žmonių pagarbą. Su jos nepalaužiama valia buvo priverstas skaitytis JAV prezidentas B.Obama, asmeniškai atsiprašęs už kanclerės šnipinėjimą, vykdytą amerikiečių tarnybų. Taip pat ir Rusijos prezidentas V.Putinas ne be A.Merkel nuolatinio spaudimo, sutiko išleisti į laisvę po 10 metų kalėjimo M.Chodorkovskį.
Kita moteris, gal mažiau žinoma Lietuvoje, bet pakankamai - visame pasaulyje, yra didžiausios ir sparčiai modernėjančios Pietų Amerikos šalies prezidentė Dilma Rousseff (g. 1947). Du šimtus milijonų gyventojų turinčios Brazilijos prezidentė D.Rousseff gimė bulgarų emigrantų šeimoje, nuo jaunystės aktyviai dalyvavo visuomeniniame judėjime prieš karinį režimą, buvo kalinta ir kankinta, jau dešimtmetis renkama į svarbiausius valstybės postus.
Nuo 2011 m. - šalies prezidentė, garsėjanti kompetencija ir sugebėjimu laviruoti tarp didžiausių pasaulio valstybių. Šiemet ji pagarsėjo tuo, kad po jos asmeninių pasiklausymų, kuriuos vykdė JAV žvalgyba, ji atsisakė oficialaus vizito į JAV ir kartu su Vokietijos kanclere pateikė jungtinėms Tautoms rezoliuciją, smerkiančią valstybių vadovų šnipinėjimą.
Amerikos įtakingas verslo žurnalas „Forbes" galingiausiu pasaulio žmogumi 2013 m. paskelbė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną (g. 1952). Jeigu tai būtų paskelbęs koks Rusijai simpatizuojantis leidinys, būtų galima tik nusišypsoti. Tačiau kai tai daro amerikiečiai, savo prezidentą nustumdami į antrą vietą, matyt, reikia vertinti rimtai. Beje, V.Putinas dar 2007 m buvo išrinktas pasaulio žmogumi už tai, kad „sugrąžino Rusiją į pasaulio galingųjų sąrašą.“
Šiemet Rusija kaip niekada buvo aktyvi savo užsienio politika. Ji sugebėjo įtikinti JAV nekariauti prieš Siriją, kartu su Amerika ir ES šalimis apramino Irano atominius apetitus, nors tai ir nepatiko Izraeliui. Rusija pelnė nemažai pagyrų liberalioje Vakarų visuomenėje, priglausdama JAV nacionalinio saugumo agentą E.Snowdeną, kurį britų leidinys „The Guardian“ paskelbė metų žmogumi. Galiausiai V. Putinas pasiuntė į nokdauną Europos Sąjungą, nupirkdamas Ukrainą. Tik nežinia ar ilgam? Ir metus užbaigė sėkminga viešų ryšių akcija, paleisdamas iš kalėjimo M.Chodorkovskį.
Žurnalas „Time“ 2013 metų žmogumi paskelbė dar tik devynis mėnesius Katalikų bažnyčiai vadovaujantį popiežių Pranciškų, buvusį kardinolą Jorge Bergoglio (g. 1936 ) Jis yra pirmasis popiežius, kilęs iš Lotynų Amerikos ir pirmasis popiežius jėzuitas. Žurnalas popiežių Pranciškų pavadino pasaulio „ sąžinės balsu“. Gimęs Argentinoje italų emigrantų šeimoje, studijavęs chemiją, 33 metų Jorge Bergoglio tapo kunigu.
Kaip rašo popiežiaus biografai Sergio Rubin ir Francecka Ambrogetti, visi kas yra sutikę Bergoglio, žino, kad jis nėra iš tų kerinčių asmenybių, kurias matome per TV. „Jis nėra iškilmingas oratorius, nepasižymi išskirtiniais aktoriniais gabumais, priešingai, kalba tyliai, bet jo žodžiai nepaprastai prasmingi. Sulaukęs 55 –erių jis tapo Buenos Airių pagalbiniu vyskupu, tačiau iki tol buvo tiesiog tobulas autsaideris Bažnyčioje pavyzdys“ ir nė kiek nepriminė dvasininko, sugebančio padaryti karjerą.
Tačiau jis visada buvo įsitikinęs, kad reikia pereiti nuo „tikėjimą reguliuojančios“ prie „tikėjimą skleidžiančios“ Bažnyčios ir tai darė savo asmeniniu pavyzdžiu. Net tapęs kardinolu, liko nuoširdus ir paprastas. Naktimis nedvejodamas vykdavo į parapiją, kurioje reikėdavo pavaduoti susirgusį kunigą. Keliaudavo miesto autobusais ar metro, atsisakė gyventi prašmatnioje vyskupų rezidencijoje. Nuolankūs ir kenčiantys argentiniečiai apie jį sakydavo: „Jaučiamės taip, lyg jis būtų vienas iš mūsų.“ Jau išrinktas popiežiumi ne kartą davė visam pasauliui paprastumo ir kuklumo, kuris turėtų būti artimas kiekvienam tikinčiajam, pamokas.
Jo automobilis senesnis ir pigesnis už daugelio Lietuvos kunigų. Jis artimas neįgaliam, nesišalina vargšo, nemėgsta prabangos.
Popiežius žino ir gyvena, suvokdamas, kad Jėzus pirmiausia buvo nuskriaustųjų ir pažemintųjų karalius, o Bažnyčia turėtų tapti jų globėja ir dvasine prieglauda.
