Ko pasiekėme ir su kokiomis naujomis, gal net netikėtomis problemomis susidūrėme? Atsidūrę euroatlantinėje struktūroje praradome dalį savarankiškumo, bet išvengėme NVS spąstų.
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, dėl kokių nors aplinkybių Lietuvai uždelsus tapti Europos bendrijos nare, galėjo atsitikti ir su mumis. Po sovietinės imperijos žlugimo geopolitinis žemėlapis Lietuvai susiklostė palankiai.
Rusijos geopolitikų braižomuose Eurazijos žemėlapiuose Lietuva, Latvija ir Estija į juos nepatenka, o štai Ukraina, bent jau jos vakarinė dalis ir visas Kaukazas vaizduojama kaip neatsiejama naujos imperijos dalis.
Galima iš tokių užmačių šaipytis, bet paprastai juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Lietuva teisingai pasirinko politinius draugus ir tai yra pats didžiausias dviejų dešimtmečių politikų nuopelnas mūsų valstybės ateičiai.
Ir vis dėlto nėra jokių garantijų, kad Lietuvos ateitis bus panaši į pasakos formulę: karalaitė ištekėjo už princo ir jie ilgai bei laimingai gyveno. ES nėra labai tvirta ir jos ateitis neaiški. NATO skėtis taip pat ne amžinas.
Lietuvoje vengiama geopolitinių temų, apsiribojama politinių technologijų analize, lokalinėmis kovomis tarp partijų arba valdžioje esančių biurokratinių administracinių sprendimų kritika, nors visi politologai gerai suvokia, kokie neramūs debesys plaukia ne vien virš Europos.
Ar mes žinome, kokie bus separatistiniai referendumai Katalonijoje ir Škotijoje, kaip plėtosis santykiai tarp Vokietijos ir Prancūzijos, JAV ir ES, Rusijos ir Vokietijos, nekalbant apie visus kitus geopolitinius poslinkius pasaulyje.
Prieš kelias dienas V.Putinas pareiškė, kad antroji Eurazijos kūrimosi pakopa, prasidėsianti nuo 2015 metų, bus platesnė nei ekonominė, ir kad Turkija taip pat ateityje gali tapti naujo projekto dalyve. Galima lažintis, jog daugelis tokį samprotavimą palaikė Rusijos prezidento pokštu Kristaus gimtadienio proga.
Kaip NATO valstybė gali tapti Rusijos projekto sąjungininke? Tačiau, kaip sakoma populiarioje lietuviškoje dainoje, šiam pasauly visko būna.
Vienas didžiausių tiek Lietuvos, tiek Vakarų politikų apsirikimų po sovietinės imperijos griuvimo buvo Rusijos ateities įsivaizdavimas.
Tada buvo naiviai tikima, kad Rusija išgyvena paskutines buvusios galybės dienas ir milžinišką kontinentą netrukus užims Vakarų Europos investicijos, liberali ekonomika, o dar vėliau, liberalizmui laimėjus visame pasaulyje, kaip rašė vienas iškilus pasaulio politologas, ateis ir Istorijos pabaiga.
Rusijos intelektualinėje erdvėje pasirodę pirmieji svarstymai apie naujos Rusijos imperijos atgimimą kėlė tik gailestį. Skeptiškas požiūris į panašius projektus yra paremtas įsitikinimu, kad valstybės gyvybingumą lemia ekonomika, o visa kita, istorinė tradicija, religija, kultūra yra antraeiliai dalykai.
Toks požiūris gyvuoja iki šių dienų. Tačiau dabartinė situacija Ukrainoje, kur Rusijos vaidmuo yra lemiamas, verčia peržiūrėti ekonominio determinizmo koncepciją. Rusijai nenaudinga yra prisiimti ant savo pečių Ukrainos ekonominių problemų, bet nepaisant akivaizdžios ekonominės žalos pačiai Rusijai, ji tai daro.
Daro dėl to, ką jau pripažino ir ES Ukrainoje atstovaujantis buvęs Lenkijos prezidentas A.Kvasnievskis: Rusija be Ukrainos Eurazijos sukurti negali. Eurazijos idėja, kurios centre save mato pravoslaviška Rusija, pamažu iš politologinių studijų jau persikelia į politikų žodyną.
Labai aiškiai apie Rusijos ateities planus kalba vienas ryškiausių šių laikų jaunesnės kartos politikų, buvęs Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis, kuris savo kailiu patyrė, ką šis Rusijos projektas reiškia.
Šių metų rugsėjo 25 d. M.Saakašvilis JTO pasakė bene stipriausią pastarojo dešimtmečio kalbą, liečiančią dabartinę Rusijos politiką. Dar gerokai prieš Rytų partnerystės dalyvių susirinkimą Vilniuje, M.Saakašvilis įspėjo ES valstybes nebūti naiviems Rusijos ir dabartinės Ukrainos valdžios atžvilgiu ir savo pasiūlymus Ukrainai teikti apgalvotai ir atsakingai.
M.Saakašvilis nevartoja moksliškai neapibrėžtų geopolitikos terminų, tačiau neabejoja, jog Rusija stengiasi kurti naują Imperiją naudodama senus, daug kartų istorijoje išbandytus brutalius metodus.
M.Saakašvilio žodžiais: „Armėnija yra įvaryta į kampą, Moldova blokuojama, Ukraina atakuojama, Azerbaidžanas patiria ypatingą spaudimą, Gruzija okupuota... Kodėl? Todėl, kad senoji imperija stengiasi atstatyti prarastas sienas.“
Nors „sienos“, M.Saakašvilio manymu, nėra tikslus žodis, kadangi: „Imperija – tebūnie tai Rusijos Imperija, Tarybų Sąjunga, Rusijos federacija ar Eurazija – niekada neturėjo sienų. Ji turėjo pakraščius. Eurazija yra kuriama kaip alternatyva Europos Sąjungai ir V.Putino skelbiama jo naujo prezidentavimo laikotarpio projektu.“
Pirmą kartą aukštoje politinėje tribūnoje M.Saakašvilis įvardijo ir naujas ideologines priemones, kuriomis Eurazijos planuotojai ruošiasi kovoti su Vakarų Europa: „Paskutiniais metais, ir ypač paskutiniais mėnesiais, mes girdime Tbilisyje, Kijeve, Čisinau tą pačią Maskvoje sukurtą muziką – mūsų tradicijos veikiamos Vakarų žlunga, krikščioniškos šventės bus pakeistos gėjų paradais, o bažnyčios disneilendais ir pagaliau, kad tik su savo buvusiais šeimininkais mes galime atkurti pagarbą savo tradicijoms.“
O ar ne ta pati muzika groja Lietuvoje? Du trečdaliai pramoginės žiniasklaidos tuo užpildyta. Eurazija kuriama visais frontais: ekonominiu, kariniu, ideologiniu. Tai ir yra nauja problema, naujas iššūkis, kuris mūsų laukia jau artimoje ateityje.
Europos Sąjunga (ES)NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija)Vladimiras Putinas
Rodyti daugiau žymių
