Žodis „dovana“ skambėjo per kiekvieno aplinkkelio atidarymo etapą. O jų
būta tikrai nemažai. Vakarinis ir pietinis aplinkkelis padovanojo
vilniečiams plačias ir lygias magistrales. Tie aplinkkeliai sumažino
grūstis kitose gatvėse.
Žinoma, dar daugiau dovanų mums įteikė pirmininkavimas Europos Sąjungos
Tarybai. Prieš svarbius politikos renginius kelininkai mums padovanojo
asfaltuotas gatves ir lygius šaligatvius.
O rudeninė dovana vilniečiams – Bernardinų sodas. Grožėjomės
sutvarkyta poilsio vieta, aikčiojome žvelgdami į šokantį fontaną. Beje,
jis – taip pat dovana mums.
Savivaldybė taip pat kvietė dovanoti, skatino asmenis, įmones ar
organizacijas prisidėti gražinant Vilnių. Taip pradėjo veikti
suremontuotas Vokiečių gatvės fontanas, kuriam sutvarkyti 50 tūkst. litų
skyrė bendrovė „Berlin Chemie“. Taip ji prisijungė prie projekto
„Dovana Vilniui“.
Įgyvendinant šį projektą miestas sulaukė ir daugiau dovanų. Kiekvienas,
įteikęs dovaną, buvo įamžintas specialiose padėkos lentelėse prie
padovanotojo objekto. O kiekvienas dovanotojas buvo skelbiamas sąraše,
iškalbingai pavadintame „Padovanotos dovanos“.
Bet pasireikšti dar yra kur. Savivaldybė pateikė dovanų paketus -
vietas Vilniuje, kurioms trūksta mūsų indėlio, prie kurių atnaujinimo
gali prisidėti bet kuri įmonė. Dovaną Vilniui galima įteikti net
neišėjus iš savo kabineto, tiesiog užsakyti ją elektroniniu būdu.
Tarkim, Katedros aikštei reikia dar daugiau žavesio, tad žaliuosius
plotus būtina apsodinti gėlėmis.
Gal artėjant pavasariui atsiras verslininkų, kurie padovanos Katedros
aikštei gėlių – šliaužiančiųjų vaisginų, japoninių plukių, astilbių,
raktažolių ir snapučių? Juk papuošti aikštę klestinčiai įmonei kainuotų
nedaug – tik 2 tūkst. litų.
Savivaldybė mielai laukia ir kitokių dovanų – Geležinio Vilko gatvėje
vijoklių ant sienos, Lakštingalos skvere – žydinčių krūmų, o
L.Stuokos-Gucevičiaus skvere – tų pačių snapučių.
Tikrai ne visos dovanos miestui buvo įteikiamos taip triukšmingai. Ar
būtume sužinoję, jog advokatas R.Valiūnas dosniai skolino asmeninės
kolekcijos dailės kūrinius vasarą atidarytam V.Kasiulio muziejui?
Tai paaiškėjo tik prieš kelias dienas, kai R.Valiūnui buvo įteikta
Šv.Kristoforo statulėlė už meilę ir dosnumą Vilniaus kultūrai.
Prieš pat Kalėdas netikėtos dovanos sulaukė ir Bažnytinio paveldo
muziejus. Restauratorius ir menotyrininkas J.Blažiūnas jam padovanojo
visą gyvenimą kauptą archyvą apie Vilniaus bažnyčių architektūrą.
Muziejui tyliai buvo įteikta daugybėje segtuvų saugotų bažnyčių
piešinių, projektų, brėžinių, eskizų ir bažnytinių dokumentų.
J.Blažiūnas kuklinosi sakydamas net neskaičiavęs, kiek ir ko dovanoja
muziejui.
O juk archyvui, pradėtam kaupti dar studijų metais, reikėjo ir nemažai
lėšų. Menotyrininkas išskirtinius piešinius ar dokumentus pirko
sendaikčių turguose, antikvariatuose arba iš žmonių.
„Pamatęs kokį nors pluoštą dokumentų negaliu praeiti, nes žinau, jog kai
kada, tiksliau, ne kai kada, o dažnai, jie gali išnykti negrįžtamai.
Jie gali nusėsti privačiose kolekcijose, privačiuose rinkiniuose“, -
dovanodamas kolekciją aiškino J.Blažiūnas.
Dovanomis įpratome vadinti net nemalonius, sumaištį mūsų buityje
keliančius dalykus. Aišku, su sarkazmu.
Taip Trakų Vokės gyventojams dovana tapo bendrovės „Fortum“ ketinimai
netoli jų namų statyti atliekų deginimo gamyklą.
Dovana – automobilių spūstys prieš šventes. Dovana – slidžios gatvės
ar nebarstyti šaligatviai. Laimė, kelininkai nebuvo dosnūs tokių
dovanų, nes žiema dar neparodė savo nagų.
Karčiai šypsodamiesi dovana tolimųjų reisų vairuotojams pakrikštijome
net sunkvežimių eilę, šiomis dienomis nusidriekusią nuo pasienio iki pat
Vilniaus.
Taigi visokių sulaukėme dovanų. Ir jų buvo tikrai daug – kaip iš
gausybės rago. Tik vienas klausimas kirba: nejaugi nieko nesugebame
užsidirbti, kad mums vis ką nors dovanoti reikia?
„Sostinė“
