„Gaila, bet per keturiolika Vladimiro Putino valdymo metų Rusijoje žmonės užmiršo, kaip ginti savo teises. Daugelis nori laimėti be nuostolių.
Tačiau mano viltis dabar žadina įvykiai Ukrainoje – jei mūsų kaimynai gali, vadinasi, galėsime ir mes.
Daugybė ukrainiečių jau parodė, kaip reikia kovoti: drąsiai eiti į aikštes, nesiskirstyti, blokuoti valstybines įstaigas, reikalauti naujų rinkimų.
2011-ųjų pabaigoje atrodė, kad ir mes galime nugalėti. Kai į gatves išėjo šimtatūkstantinė minia, neabejojome: „Tuoj kas nors atsitiks.“
Tačiau V.Putinas perėmė iniciatyvą. Palaukė, kol žmonės patys nusiramins, ir pradėjo atleidinėti žurnalistus, naikinti visuomenines organizacijas, protestuotojus sodinti į kalėjimą“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Gruodžio 5-osios partijos tarybos narys 27 metų V.Černozubas.
– Kodėl jums teko bėgti iš Maskvos?
– Kiekvienas ilgiau dirbantis aktyvistas Rusijoje patenka į policijos taikiklį.
Daug metų buvo klausomasi mano telefono, mane sekė.
Po mitingo Maskvos Bolotnajos aikštėje 2012-ųjų gegužės 6-ąją ir išprovokuotų riaušių nebegalėjau tęsti savo politinės veiklos. Būčiau atsidūręs už grotų.
Apie pusšimtį mano pažįstamų buvo priversti išvykti iš Rusijos, o kelios dešimtys ir dabar sėdi kalėjime arba jiems skirtas namų areštas.
Išgirdęs, kad areštuotas žmogus, su kuriuo kartu buvau laikomas areštinėje po mitingo 2011 metų gruodį, supratau – prie manęs irgi jau artinamasi.
Netikiu ir V.Putino pažadais skelbti amnestiją Bolotnajos aikštės mitingo dalyviams, kurie dabar yra kalinami.
– Kodėl nutarėte prašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje?
– Maskvos žmogaus teisių gynėjų ryšiai su kolegomis Lietuvoje užsimezgė dar sovietiniais laikais. Čia labai draugiška žmogaus teisių gynėjų bendruomenė.
Jie man paaiškino, kaip pasiprašyti politinio prieglobsčio, ir pažadėjo globoti. Kolegų manymu, Lietuvoje politiniam pabėgėliui gyventi nepavojinga, o valstybinės įstaigos čia draugiškos.
Be kita ko, man buvo svarbu, kad Lietuvoje aukštas medicinos lygis, čia rusiškai kalba gydytojai. Mano žmona laukėsi kūdikio, kurį neseniai Vilniuje pagimdė.
– Vilniuje jau įsikūrė Baltarusijos opozicija. Gal ir Rusijos valdžios kritikai čia ketina koncentruotis?
– Nemanau, kad Lietuvoje kada nors bus tiek Rusijos opozicijos atstovų, kiek dabar yra baltarusių aktyvistų. Mes ne taip arti. Be to, iš Rusijos žmonės bėga ne šimtais, o dešimtimis ir pasirenka įvairias šalis.
Dalis Rusijos aktyvistų apsistoja Taline, Rygoje, peterburgiečiai vyksta į Suomiją, kiti prisiglaudžia Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje.
– Kiek Rusijos opozicijos veikėjų šiuo metu gyvena Lietuvoje?
– Yra tokių kaip aš, kurie pasiprašė politinio prieglobsčio. Bet kur kas daugiau aktyvistų čia tiesiog gyvena įregistravę savo įmones ar organizacijas. Manau, tokių yra kelios dešimtys.
Rusijoje veikia įstatymas, pagal kurį kiekviena pelno nesiekianti organizacija, gaunanti paramą iš svetur, laikoma užsienio įtakos agentais ir privalo užsiregistruoti kaip užsienio agentai.
Todėl daugelis žmonių priversti likviduoti savo organizacijas arba išvykti į kitą šalį ir ten tęsti veiklą.
– Iš ko šiuo metu gyvenate?
– Man padėjo draugai ir artimieji. Be to, redaguoju internetinį puslapį. Daug nemoka, bet pragyventi užtenka.
– Ar Vilniuje lengva gyventi Rusijos politiniam pabėgėliui?
– Daugelis Vilnių renkasi todėl, kad čia vietos rusakalbiai nekonfliktuoja su lietuviais, rusai nediskriminuojami.
Tiesa, išsinuomoti butą nebuvo lengva, nes savininkai vengia užleisti savo būstą užsieniečiams, į emigrantus žiūri įtariai. Teko nuomotis butą per nuomos agentūrą, aptarnaujančią užsieniečius.
