Komiteto nariai ir visuomeninių organizacijų atstovai
pasipiktino D.Mažinto atsakymu, kuriame šis Žaliojo tilto
skulptūras vadina paminklu Lietuvos nepriklausomybei.
Rugsėjo viduryje viceministras atsiuntė ŠMKK atsakymą į jo
raštą, kuriame išdėstė poziciją dėl sovietmečio laikų
Žaliojo tilto skulptūrų ateities.
„Simboliai netenka galios ne tuomet, kai yra fiziškai
sunaikinami, o tuomet kai atsiduria kitoje sistemoje, kitame
kontekste, kuris jiems nebesuteikia galios. Žaliojo tilto skulptūros
šiandien yra paminklas Lietuvos nepriklausomybei ir sovietinės
sistemos bejėgiškumui, todėl nemanome, kad fizinis Žaliojo tilto
skulptūrų sunaikinimas ar perkėlimas būtų tikslingas“, - teigė
D.Mažintas.
„Raštai taip neatsakingai negali būti rengiami, ypač kai
susiję su svarbiais jautriais visuomenei klausimais“, - reaguodama į
pastarąjį sakinį tvirtino ŠMKK pirmininkė „darbietė“ Audronė
Pitrėnienė.
Už kultūros paveldą atsakingas kultūros viceministras Romas
Jarockis tvirtino, kad esminė pozicija jo kolegos rašte išdėstyta
teisingai, tik įsivėlė techninė klaida.
„Jeigu visą raštą skaitytumėte, neišėmę tos sakinio dalies,
kuri įsiutino, visą raštą perskaičius daugmaž ministerijos
pozicija aiški, - sakė jis. - (...) Manome, kad tai mūsų
istorinės kultūrinės atminties reliktas, galbūt tragiško momento,
galbūt okupacinio momento, bet tai mūsų istorijos dalis.
Nugriaudami šitą ar kitą kultūros paveldo objektą, mes istorijos
neištrinsime, tų 50 metų neištrinsime.“
R.Jarockis žadėjo pataisyti raštą ir atsiųsti naują. Jis
pripažįsta, jog „reikėjo atsižvelgti, kad šis klausimas yra
emociškai jautrus, gal kitas formuluotes treikėjo parinkti“.
Viceministras siūlė atskirti emocijas nuo istorijos ir kultūros
paveldo dalykų. Pasak jo, ministerija, formuluodama poziciją, kad
sovietmečio laikotarpio skulptūros turi likti ant tilto, remiasi
mokslininkų, ekspertų nuomone.
„Vilnius skaičiuoja istoriją nuo XIV amžiaus pradžios (...)
Mūsų nuomone, šie reliktai (skulptūros - BNS) yra XX amžiaus
antros pusės sovietinio realizmo laikotarpio atspindys“, - teigė
jis.
R.Jarockis priminė, kad Vilniuje esama ir kitų okupacijų
paminklų.
„Sakoma, kad lenkai buvo okupavę Vilnių, tai griauname
Želigovskį, lupame lenkiškus užrašus? Carinė Rusija buvo
okupavusi Lietuvą, tai griauname to laikotarpio cerkves?“ -
retoriškai klausė viceministras.
Seimo komiteto posėdyje dalyvavę visuomeninių organizacijų
atstovai piktinosi ne tik kultūros viceministro raštu, bet ir
pačiomis skulptūromis.
Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovas teigė, kad
Žaliojo tilto statulos daro savotišką psichologinį spaudimą
buvusiems tremtiniams ir kaliniams.
„Prašome pasmerkti Kultūros ministeriją, kad ji yra komunizmo
šalininkė ir jos visos ideologijos. Baisiau būti negali“, - ragino
Vilniaus sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius.
ŠMKK narys Algirdas Patackas pareiškė, kad Kaune tokių
skulptūrų seniai nebūtų.
„Jeigu toks objektas stovi muziejuje, tegu stovi, jeigu stovi
gatvėje, tai jau yra žymuo (...). Paminklas rodo, kaip dabartinė
visuomenė žiūri į savo praeitį, į savo istoriją“, - tvirtino
parlamentaras.
Žaliojo tilto skulptūros, ant kurių matomi sovietiniai
simboliai, oficialiai yra saugomas kultūros paveldo objektas. Vienoje
iš skulptūrų, karių laikomos vėliavos smaigalyje, vaizduojamas
sovietinis simbolis kūjis su pjautuvu.
Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado
projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė
rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. 1952 metais tiltas papuoštas
keturiomis kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų
skulptūromis.
Kritikai sako, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis
ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš
sovietų okupacijos.
