Tokį vakarą, kai iš atsitiktinių socialinių tinklų žinučių ir naujienų portalų pranešimų iš Kijevo jau buvo akivaizdu, jog imperija kontratakuoja, lietuviškų televizijų žinių laidos pirmiausiai pranešė naujienas apie galimai galimus pateikti naujus įtarimus senokai dingusiai Seimo narei ir kompensacijos už maitinimą kiauliena reikalaujančius pabėgėlius afganus.
Dar kartą susiradau internete 7 sekundžių vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip sekmadienį Kijeve nugriautas Leninas. Suakmenėjusio revoliucijos vado stabo sudaužymas tapo simboline riba nuo kurios protestuotojai patys pasijuto revoliucionieriais. Beliko laukti atomazgos, kol svetima europietiškai Ukrainos visuomenės daliai tapusi valdžia bus išvaikyta arba pati ryšis panaudoti jėgą ir numalšinti liaudies sukilimą baltarusišku būdu.
Tik po to kelio atgal jai jau nebus. Teks imtis represijų, teisti ir persekioti ne vieną buvusią premjerę, bet dešimtis tūkstančių opozicijos aktyvistų ir nuolat stebėti bei kontroliuoti kelis milijonus savo piliečių.
Teks jau ne derėtis su Rusija dėl kainos, už kurią pakreips Ukrainą iš eurointegracinio kelio į Muitų sąjungą, bet tiesiog atsiduoti Vladimiro Putino malonei. Nesu istorinių paralelių mėgėjas, bet kartą Ukrainos vadai jau rinkosi tarp LDK ir kylančios Rusijos galios. Ir tas pasirinkimas po kelių amžių atvedė iki Holodomoro, kurio metu badu numarinti iki 10 milijonų ukrainiečių - daugiau kaip trys Lietuvos.
Bet apie tai, kas vyko šią naktį Kijeve, tegul pasakoja patys šių įvykių dalyviai ir stebėtojai, o man labiau rūpi mūsų pačių reakcija. Solidarumas su ES vėliavomis mosuojančiais ukrainiečiais Lietuvoje toli gražu nebuvo visuotinis, pradedant nuo Seimo nario socialdemokrato Broniaus Bradausko ir drauge su juo prieš rezoliuciją, kuria Ukrainos valdžia buvo raginama nesiimti jokios prievartos prieš taikius demonstrantus, balsavusių darbiečių Raimundo Markausko, Gedimino Jakavonio ir Sergejus Dmitrijevo. Ir baigiant šimtais anoniminių komentatorių, naujienų portaluose nuo ryto iki vakaro iš tų pačių IP adresų kalančiais vienodą Kremliaus melą.
Solidarizuojamės su ukrainiečiais todėl, kad jų aikštėse matome save stovinčius Baltijos kelyje ir tebejaučiančius 1991-ųjų sausio naktimis įsigėrusius dūmus nuo laužų, prie kurių šildėmės tarp barikadų Parlamento prieigose.
„Ich bin ein Berliner (Esu berlynietis)", - 1963 m. birželio 26-ąją prie sovietų kariškių suręstos Berlyno sienos užbaigė savo emocingą kalbą JAV prezidentas Johnas F.Kennedy, o šiomis dienomis aš ir tu, mielas skaitytojau, esame ukrainiečiai. Net jeigu šiandien neturime galimybės asmeniškai kaip nors padėti laisvės trokštantiems žmonėms, kai jiems už nugaros užsiveria nauja Berlyno siena, vien mūsų gebėjimas juos suprasti ir solidarizuotis šiuolaikiniame pasaulyje yra didelė jėga.
Jei dirbate toli nuo Lietuvos, papasakokite, kas vyksta Ukrainoje savo draugams, bendradarbiams ir kaimynams britams, airiams, ispanams, norvegams... Pabandykite perteikti savo jausmus, patirtį, paveldėtą iš pokario bunkeriuose susisprogdinusių, kad nepatektų stribams į nagus ir kankinami neišduotų kovos draugų, partizanų, vėlyvojo sovietmečio beviltiškume dususių tėvų. Net jeigu iš Lietuvos išsivežėte kažkokią nuoskaudą, tik jos laisvė jums atvėrė visą pasaulį.
Matydami užsnigtose aikštėse stingstančiais nuo šalčio delnais plojančius laisvės šūkiams ir pamėlusiomis lūpomis juos skanduojančius ukrainiečius, žavėdamiesi jų ištverme ir drąsa, turime puikiausią progą priminti skeptikams, kad taip aukojasi jie tik norėdami gyventi taip kaip mes. Juk būtent Lietuva ir kitos Baltijos šalys Ukrainos, Moldovos, Gruzijos žmonėms yra gyvas sėkmės pavyzdys. Sėkmės į kurią mes spjaudome, nes norime jau šiandien gyventi kaip vokiečiai ar švedai, lipdę savo gerovės valstybes puse amžiaus ilgiau.
Jei Ukrainos žmonės šiomis dienomis pralaimės, mūsų lauks dar viena dilema - pasmerkti žmonių lūkesčius išdavusį ir jėga savo valdžią atkūrusį režimą, aukojant kai kuriuos ekonominius ryšius ir verslo interesus, ar pasiduoti klampiai bradauskškai moralinio reliatyvumo pelkei ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Bet jei dabar išduosime siekti laisvės mūsų pavyzdžio paskatintus žmones, suvirškinusi Ukrainą imperija vieną žvarbią naktį būtinai ateis susigrąžinti ir mūsų.
