Nieko nematau. Mano akys uždengtos tamsiu raiščiu. Viena ranka tai į dešinę, tai į kairę švytuoju ilgą metalinę lazdelę. Ji padeda jausti, kas yra priešais mane ir kas dedasi man po kojomis.
„Judinkit lazdelę stipriai ištiesusi ranką, maždaug pečių plotyje“, – paaiškina tiflopedagogė, matydama, kad nevykusiai mostiguoju sau po kojomis.
Mane lydi malonus moteriškas balsas. Kartais dešiniu petim prisiglaudžiu prie ne ką aukštesnio silueto. Jauna moteris detaliai pasakoja, kur esu. Tai Eglė Jokužytė, viešosios įstaigos „Verslas ir menas“ steigėja. Ji ir sugalvojo šią „atrakciją“ – eiti Gedimino prospektu užrištomis akimis ir patirti, ką didžiausioje miesto gatvėje patiria neregiai.
„Dabar kairėje – Kudirkos paminklas. O mes eisime visą laiką tiesiai“, – sako ji. Nieko sudėtingo, pagalvoju. Vaizduotėje piešiu, kaip temstant galėtų atrodyti Lietuvos himno autoriaus veidas. Automatiškai pasuku galvą paminklo pusėn. Susigėstu. Vis tiek nieko nematau.
Užduotis – visą laiką eiti tiesiai – iš pradžių atrodo paprasta. Tūkstančius kartų žingsniavau Gedimino prospektu. Be to, mano rankose – neregio lazdelė – visi turėtų atkreipti dėmesį ir pasitraukti, pagelbėti. Galiausia šalia manę nuolat čiulba pagalbininkė, kuri padeda man susigaudyti, kas ir kaip.
Eksperimentą truputį apsunkina batai su 7 cm kulniukais. Juos dažniausiai aunuosi, kai į darbą važiuoju automobiliu ir neketinu daug vaikščioti. Ryte neplanavau užrištomis akimis skrosti Vilniaus centrą.
Naivumas, kad bus lengva, išgaruoja prie pirmos sankryžos. „Atsargiai, mašina“, – mane švelniai sustabdo pagalbininkė. Einame Gedimino prospektu, automobiliai nuolat ūžia man iš kairės. Neišgirstu, kad vienas jų rieda tiesiai man prieš nosį.
Prisišliejau prie lydėtojos. Eglė nuolat sako, kad nukrypau tai į dešinę, tai į kairę. O aš tik gūžčioju pečiais – galiu duoti galvą nukirsti, kad einu tiesiai.
Vis klausinėju, ar kiti eksperimento dalyviai dar neaplenkė manęs. Kartu su mumis eina grupė neregių. Prieš žygį jie perskaitė reljefinį Gedimino prospekto žemėlapį, o dabar bando jį pritaikyti. Šį žemėlapį neseniai išleido viešoji įstaiga „Verslas ir menas“. Pagalbinę mokomąją priemonę neregiams E.Jokužytė pristatė antradienį Europos Komisijos atstovybėje Vilniaus centre.
Orientuojasi pagal sienas, žolę, bortelius
„Maniau, kad Gedimino prospektas vingiuotas“, – kol reljefiniame žemėlapyje nepamatė kaip stygos tiesios gatvės, įsivaizdavo neregė Vaida. Jauna vilnietė ne kartą ėjo pagrindine Vilniaus gatve, tačiau dar niekada nebuvo jos mačiusi – lietusi specialiai neregiams ir silpnaregiams pritaikytame žemėlapyje.
Antradienį, minint Tarptautinę neįgaliųjų dieną, ji ir kiti neregiai čiupinėjo maždaug pusmetrio planą. Paskaitę paaiškinimus brailio raštu, aklieji leidosi tyrinėti prospekto.
„Prospektu eiti buvo įdomu, smagu. Mūsų buvo daug, jautėsi vienybė. Patiko mokytojos komentarai – esame tokioje gatvėje, praeiname pro tokią gatvę“, – įveikusi prospekto atkarpą įspūdžiais dalijosi mergina.
Kitas kartu žingsniavęs regėjimo negalią turintis vilnietis – 21-erių Tautvydas. Pirmakursis iš Mykolo Romerio universiteto prisipažino, kad sunkiai susigaudo reljefiniuose žemėlapiuose. „Negalėčiau sėkmingai nueiti pagal jį. Man asmeniškai geriausia, kai orientuotis moko tiflopedagogai pagal orientyrus – sieną, žolę, stulpą, bortelį. Gedimino prospekte labai trūksta orientyrų“, – tikino socialinio darbo studentas.
50 žemėlapių neregiams
Nė akies krašteliu nemačiau, kaip jiems sekėsi. Rūpinausi pati neįsimūryti į kokį stulpą ar nepartrenkti žmogaus. Kelionės pradžioje vos neužgriuvau senyvo amžiaus vyro. Jis maloniai padrąsino – esą nieko tokio. Pasitaikė geros širdies žmogus.
Jei ne tiflopedagogė Vesta, sankryžoje priešais katedrą būčiau kone pasismeigusi ant stulpelio. Vieno iš tų, kuris dėl nesuprantamos priežasties stūkso prie pėsčiųjų perėjos. Esu mačiusi, kaip dviratininkai remiasi į juos koja, kol laukia žalios šviesos.
Galiausiai atsidūrusi Katedros aikštėje supratau, kad esu tarsi beribiame vandenyne be jokių švyturių. „Kaip paaiškinti akliesiems, kur eiti? Aikštė tokia didelė! Ir jokių orientyrų“, – Vestos balse girdėjau susijaudinimą. Ji moko neregius orientuotis aplinkoje. Kartais moteriai tenka mokyti ką tik apakusį 50-metį, kaip jo paties namuose rasti tualetą.
Rasti kambarėlį gamtiniams reikalams 70 kvadratinių metrų bute yra lengviau nei milžinišką katedrą dviejų futbolo aikščių dydžio plynėje. Įsitikinau tuo. Aikštėje nėra jokių bortelių, kurie žymėtų kelią iki katedros ar per aikštę.
20 paskutinių metrų iki šventovės skaičiavau balsu. Jau ėjau tiesiai be jokios palydos. Kai priliečiau grublėtą katedros sieną, nusiėmiau raištį nuo akių.
Kelionės pradžioje atrodė, kad įveikti kelių šimtų metrų atkarpą bus vieni juokai. Atsidūrusi prie katedros supratau – aklajam pereiti Gedimino prospektą – įtemptas ir pavojingas žygis. Ypač, jei jis prospektu eina vienas.
Džiaugiausi, kad pabandžiau. Turiu neregę draugę. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl ji taip mėgsta įsikabinti man į parankę arba kodėl be perstojo ką nors pasakoja. Dabar žinau, kad taip jai saugiau.
Po pusvalandžio pasivaikščiojimo užsimerkus visai kitaip vertinu ir 50 reljefinių Gedimino prospekto žemėlapių, kuriuos neregiams išleido viešoji įstaiga. Jie bus išdalinti įstaigoms, kur lankosi neregiai.
Akliesiems tai – raktas į miesto centrą. Projekto rengėjai norėtų išleisti tokius pat žemėlapius traukinių ir autobusų stotims. Naudodami juos neįgalieji iš rajonų drąsiau atvyktų į sostinę.
Siūlau ir jums kada pamėginti užsimerkti ir pasitikėti jus lydinčio žmogaus pagalba. Taip pat imkitės globoti kokį neregį. Jis bus jums vartai į kitą pasaulį, kurį pažįstame ne akimis, bet ausimis.
