Legendiniai Kauno restoranai prarado ir savo veidą, ir šlovę

Kauniečiai garsėja savo sentimentais tarpukario laikams. Tada mieste klestėjo bohemiškas gyvenimas ir veikė iki šiol legendomis apipinti restoranai, rašo dienoraštis „Lietuvos rytas“.

Kas dabar vyksta „Versalio“, Konrado kavinės, „Metropolio“ ir kitose garsiausiose pasilinksminimų vietose? Kodėl nyksta legendinis bohemiškas gyvenimo būdas ir jo atstovai?

Vyresni kauniečiai sako, kad iki šiol ilgisi vietų, kuriose rinkdavosi tarpukario grietinėlė, kurios tradicijas stengtasi išlaikyti net sovietmečiu. Tačiau gyvenimo būdo taisykles diktuojantys verslininkai ir šiandieninis jaunimas tradicijomis nebesidomi. Svarbiau ne jų saugojimas, bet greitas uždarbis.

Su Laisvės alėjos užeigomis „suaugęs“ poetas Gintaras Patackas mano, kad vyksta Kauno tuštėjimo metas, bohema ir jų susibūrimo vietos nyksta, o žmonėms peršama kaimietiškų gegužinių ir kita pseudokultūra.

„Gyvenimas yra niekas be šiek tiek chaoso“, – toks ir panašūs angliški užrašai dengia juodus Vasario 16-osios gatvės 3-iojo namo langus. Patekti į šį pastatą, virš kurio durų paslaptingai parašyta „Chaos“, galima tik vėlyvais penktadienio vakarais. Tai – jaunimui skirtas naktinis klubas.

Tamsiame minimalistiniame interjere išsiskiria tik du krištoliniai šviestuvai. Jie vieninteliai primena, kad šiose patalpose tarpukariu veikė legendinis restoranas „Versalis“.

Nekalbūs klubo darbuotojai tikino, kad kai kurios kitos per sovietmetį nesunaikintos restorano vertybės užkonservuotos ir paslėptos po nauju interjeru.

„Jaunimas nežino, kas čia buvo sovietmečiu, tuo labiau tarpukariu. Jiems rūpi, kad turi kur linksmintis šiandien“, – teigė viena iš klubo darbuotojų.

Pro garsųjį „Versalį“ skubantys kauniečiai su ilgesiu žvelgia į uždarytą pastatą.

„Labai gaila, kad garsiojo restorano nebeliko. Jis buvo tarsi miesto klestėjimo simbolis. Kauniečiai jį mėgo ne tik tarpukariu. Sovietiniais laikais čia veikė kavinė „Vakaras“. Kadangi ji buvo viena madingiausių, čia su vyru šventėme vestuves. Dabar tokių savito stiliaus kavinių mieste beveik nebėra.

Išnykęs „Versalis“ – tarsi įrodymas, kad nyksta savita kaunietiška kultūra“, – pastebėjo pro dabartinį naktinį klubą skubėjusi kaunietė Gražina Valaitienė.

Dar vienas kauniečių pamėgtas restoranas „Metropolis“ šiandien virtęs picerija. Tarpukario prabangą atkartojantis jos interjeras balansuoja ant kičo ribos. Restorano klestėjimo laikus primena tik ant fasado palikta „Metropolio“ iškaba.

Picerijos direktorė Ingrida Pališkienė pasakojo, kad čia daugiausia lankosi ir vaišinasi jaunimas. „Ateina ir vyresni kauniečiai. Jie sako, kad buvusiam „Metropoliui“ jaučia didelius sentimentus ir ieško išlikusių buvusio restorano ženklų.

Tačiau nieko neradę, neprisėda, išeina“, – atvirai pasakojo moteris.

Picerijos vadovė svarstė, kad jei pati rūpintųsi užeigos aplinka, interjere būtinai naudotų su pastato istorija susijusius elementus.

„Tačiau interjeru bei savireklama rūpinasi vadybininkai.

Tai – jauni žmonės. Jie daro taip, kad viskas viliotų jaunimą. Istorija jiems nerūpi“, – sakė I.Pališkienė.

Apsidairius tikrai matyti, kad picerijoje laiką leidžia jauni žmonės ir užsieniečiai. Prie vieno stalo sėdėjo pulkas studentų.

„Užėjome čia su iš Vokietijos pas mus studijuoti atvykusiais bendrakursiais, nes jiems patiko greta picerijos stovinti Danieliaus Dolskio skulptūra“, – prisipažino Vytauto Didžiojo universiteto studentė Rasa Bulotaitė.

Mergina sakė, kad svečiams trumpai papasakojo, jog „Metropolyje“ kadaise rinkdavosi miesto grietinėlė.

„Istorija labai įdomi. Nustebome, kad patekome į tokią pas jus garsią užeigą. Negalėtum nė pagalvoti, kad čia rinkdavosi aukštuomenė“, – stebėjosi vokietė Uta Becker.

Legendinėje Konrado kavinėje, kur sovietmečiu veikė restoranas „Tulpė“, dabar galima įsigyti prašmatnių drabužių. Apie buvusią užeigą primena Laisvės alėjos grindinyje priešais parduotuvę įtaisytos juodos plokštės su užrašu „Tulpė“.

Įžengus į parduotuvę akį traukia lubose išlikęs kupolas su langais. Tai – vienintelis matomas buvusio restorano interjero ženklas.

Pardavėjos, paklaustos, ar žino pastato istoriją, ar galime apžiūrėti interjerą, nenustebo.

„Per savaitę pas mus užeina po kelis vyresnio amžiaus kauniečius. Jie klausia ir ieško to paties. Sustoję po kupolu pasakoja, kur buvo scena, baras, kaip čia linksmindavosi“, – kalbėjo pardavėja Orinta Baliukaitė.

Parduotuvės darbuotoja tvirtino, kad užsukantys vyresni kauniečiai su labai didele nostalgija prisimena restoraną.

Kol bendravome su pardavėja, pro parduotuvės langus iš Laisvės alėjos dairėsi pagyvenusių kauniečių pora.

Pakalbinti Irena ir Povilas Andrijaičiai sakė, kad eidami pro buvusį restoraną būtinai sustoja, prisimena jaunystę.

„Esu kilusi iš Šančių. Ten gyveno dar mano tėvai. Prisimenu, vaikystėje jie pasakodavo, kad Konrado kavinėje lankydavosi inteligentai ir menininkai. Pabūti greta jų buvo prestižas ir kitų profesijų kauniečiams“, – pasakojo I.Andrijaitienė.

Moteris tvirtino, kad iš savo tėvų perėmė tradiciją ypatingomis progomis lankytis „Tulpe“ sovietmečiu virtusiame restorane.

„Senosios tradicijos kauniečiams buvo brangios. Į „Tulpę“ eidavome būtinai tik pasipuošę. Čia grodavo gyva muzika, vyko šokiai.

Gaila, kad dabar mums, vyresniems žmonėms, tokių vietų nebėra. Jaunimas taip pat nepaiso tradicijų, į restoranus eina mūvėdami paprasčiausius džinsus“, – kalbėjo senjorai.

Buvusios Konrado kavinės, o vėliau „Tulpės“ pastato savininkas Vytautas Švirinas su apmaudu kalbėjo, kad nuolat girdi kaltinimus, neva sunaikinęs legendinę vietą.

„Atkūrus Nepriklausomybę „Tulpė“ dirbo nuostolingai ir bankrutavo. Pastatą nusipirkusiems verslininkams miesto valdžia nesiteikė padėti išlaikyti vertingą statinį. Ką reikėjo daryti? Tik stengtis, kad jis visai nesugriūtų“, – sakė V.Švirinas.

Verslininkas tikino, kad jam Kauno istorija yra svarbi ir brangi.

„Tarpukario palikimas buvo stipriai sunaikintas sovietmečiu. Ką radome išlikusio vertingo, saugojame. Interjerą tik uždengėme moderniomis medžiagomis.

Kaupiu informaciją ir fotomedžiagą apie Konrado kavinę ir „Tulpę“. Kol kas pastate veikia parduotuvė, kuri padeda patalpas išlaikyti. Jei ekonomika atsigautų, restoraną norėčiau atkurti. Neatmetu galimybės, kad kada nors jis atgims“, – tvirtino V.Švirinas.

Miesto istorija besidomintys kauniečiai atsimena, kad Laisvės alėjoje tarpukariu bei sovietmečiu veikė ir dar du miestiečių mėgti restoranai.

Vienas jų – Aleksandro Perkausko cukrainė „Monika“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo didžiausia kavinė to meto Baltijos valstybėse.

Sovietmečiu jos patalpose veikė taip pat garsi kavinė „Orbita“.

Dabar šiame pastate kauniečiai taip pat būriuojasi. Jie naudojasi čia veikiančio banko paslaugomis. Kavines primena tik restauruotas pastato fasadas.

Dar viena legendinė vieta buvo viešbučio „Central“ kavinė, kauniečių praminta „Božegraika“.

Taip ji buvo vadinta greičiausiai dėl to, kad užeigą tarpukariu įkūrė kunigo Juozo Tumo Vaižganto giminaitis, Kauno arkikatedros vargonininkas Stasys Tumas.

Sovietmečiu, kaip ir dabar, čia veikė lietuviškų patiekalų valgykla.

Apie tai, kad pastatas istorinis, byloja vis labiau triušantis viršutinių aukštų fasadas.

Valgyklos darbuotojos apie užeigos tarpukario istoriją nėra girdėjusios. Sakė, kad ateinantys vyresni žmonės neretai atidžiai dairosi ir šypsosi prisiminę, kaip čia lankydavosi sovietmečiu.

Pietaujantys kauniečiai, paklausti, ar žino, kas čia buvo tarpukariu, taip pat tik gūžčiojo pečiais. Vyresnieji prisiminė tik sovietmetį.

„Studijavau Kaune. Čia su bendrakursiais ateidavome valgyti kotletų. Todėl atvažiavusi į Kauną visada stengiuosi į valgyklą užsukti, priminti jaunystę“, – pasakojo vilnietė Albina Virgailaitė.

Tiesa, valgyklos vadovas Daivis Urba pastato istoriją ir apie tai, kad čia nuo seno buvo kavinė, žino. Ant vienos sienos jis pakabino tarpukario laikų šio statinio ir kitų Laisvės alėjos vaizdų nuotraukas. Sienas puošia ir tarpukariu sukurti socialiniai plakatai. Verslininkas sakė, kad kai įsikūrė šioje vietoje, patalpos buvo labai suniokotos anksčiau veikusios kavinės šeimininkų. Todėl autentiškų tarpukario ženklų valgykloje neliko.

„Vis svarstau, gal į valgiaraštį įtraukti tarpukariu madingus patiekalus. Pavyzdžiui, antieną su kruopomis. Žinau, kad čia kauniečiai vaišinosi ir „spaustine“ – arbata su spiritu ir citrina. Tokio gėrimo gaminti dabar negalima. Be to, bijau, kad šiuolaikiniams lankytojams praėjusio amžiaus pradžios patiekalai nebūtų skanūs. Vis dėlto pirmiausia turime galvoti, kaip išsilaikyti“, – įsitikinęs D.Urba.

Laisvės alėjos kavinėse dienas leidžiantis poetas G.Patackas įsitikinęs, kad tarpukariu veikę garsieji restoranai buvo labai svarbi miesto kultūros dalis.

„Iš istorijos žinome, kad restoranuose tarpukariu rinkdavosi garsiausi kauniečiai. Puotaudavo ne tik menininkai, bet ir valdininkai, medikai, verslininkai. Pasisėdėjimų metu visi diskutuodavo apie meną, politiką. Gimdavo kūrybinės idėjos. Ten būdavo mezgami ryšiai, klojami pagrindai būsimai karjerai“, – pasakojo poetas.

G.Patackas įsitikinęs, kad tarpukariu restoranuose klestėjusi bohemiška kultūra buvo svarbus reiškinys, ir dėl to miestas net ir sovietų okupacijos metais išliko laisvas.

„Kadangi turėjome senas tradicijas, jos buvo gajos ir sovietmečiu. Tuo tikrai esame išskirtiniai. Okupacijos metais Kauno menininkai taip pat buvo laisvi. Kaip ir tarpukariu, kavinėse kalbėdavomės apie kultūrą, meną, kūrybą“, – pasakojo poetas.

Žvelgdamas į išnykusius ar savitumą praradusius restoranus bohemos atstovas sakė esąs įsitikinęs, kad dėl to Kaunas praranda savo veidą.

„Vyksta Kauno tuštėjimo metas. Miestas provincialėja. Gal tai savotiška bausmė už tai, kad Kaunas visada buvo laisvas, nepaklusnus, savarankiškas.

Dabar vietoje savitos kultūros ir tradicijų žmonėms peršami „kultūrnamio“ lygio renginiai. Laisvės alėjoje vyksta gegužinės. Jaunoji karta nesusimąstydama tuo tenkinasi“, – apgailestavo poetas.

Rimas Adomaitis, architektas:

„Prieš keletą metų pats kūriau restorano „Versalis“ projektą. Užsakovai turėjo ambicingų planų jį atgaivinti. Tačiau ekonominė krizė jų ketinimus pakeitė, restorano taip ir nėra.

Atidarydami restoranus, kavines verslininkai dažniausiai nori kiek įmanoma mažiau investuoti arba kopijuoja užsienyje matytus interjerus, kuria pseudopicerijas. Niekas nenori gilintis į istoriją ir žmonių emocinį ryšį su tam tikrais pastatais. Dėl to man labai gaila. Gaila, kad kauniečiai nesuvokia, jog gyvename buvusioje laikinojoje sostinėje, kurios tradicijos vertos dėmesio.

Vis dėlto manau, kad ateis laikas, kai mieste vėl atsiras skoningai įrengtų aukšto lygio restoranų, kuriuose atsispindės ir tarpukario Kauno dvasia.“

Viešbutis „Versalis“ buvo pastatytas 1897 metais pagal Nikolajaus Andrejevo projektą. Istorizmo stiliaus pastate buvo sukurtas vertingas „art deco“ stiliaus interjeras.

Viešbutis su restoranu „Metropolis“ pastatytas 1899-aisiais. Restoranas įrengtas lietuviško neobaroko stiliumi. Vyravo masyvios barokinės dekoro formos.

Konrado kavinė suklestėjo 1920 metais, kai ją išsinuomojo broliai Leonidas ir Maksas Konradai. Joje buvo dvi patalpos ir kambarys patefonui. Po 1938-ųjų atliktos rekonstrukcijos kavinė tapo erdvesnė, prašmatnesnė, pasipuošė fontanu ir skulptoriaus Broniaus Pundziaus sukurta gipsine mergaitės skulptūra.

Visos šios užeigos buvo laikomos aukščiausio lygio restoranais, juose grodavo gyva muzika, veikė varjetė.

Cukrainė „Monika“ atidaryta 1936 metais. Kavinės interjeras buvo kuklus, bet stilingas. Baltų koklių krosnis, keli paveikslai ir veidrodžiai ant sienų sudarė ramų foną išraiškingiems lenkto medžio baldams.

Čia taip pat lankydavosi aukšti valdininkai, gydytojai, žurnalistai, advokatai, verslininkai ir užsieniečiai. Įsilinksminę lankytojai sukeldavo net muštynes, todėl kavinė 1939 metais trumpam buvo uždaryta.

Viešbučio „Central“ kavinė, arba „Božegraika“, įkurta 1926-aisiais. Čia vakarus leisdavo menininkai, Meno mokyklos mokytojai. Šioje užeigoje linksmintis buvo pigiau nei „Versalyje“ ar „Metropolyje“, todėl įvairių atsitikimų padauginus alkoholio taip pat nutikdavo dažniau, nei prabangiuose restoranuose.