„Duomenų nėra“, „informacijos neatskleisime“, „liudytojai X ir Y“, – tokia skurdžia kolegų ir Lietuvos pateikta informacija turėjo remtis Didžiosios Britanijos prokuroras Johnas Hardy buvusių „Snoro“ banko vadovų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko teisme Londone, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Praėjusią savaitę jis pasakė baigiamąją kalbą.
Prokuratūra 38 metų V.Antonovą ir 55 metų R.Baranauską kaltina turto pasisavinimu ir finansiniu sukčiavimu stambiu mastu – esą jie iš „Snoro“ sąskaitų į asmenines sąskaitas Šveicarijos bankuose perpumpavo bemaž pusę milijardo eurų (apie 1,7 mlrd. litų).
J.Hardy teigė, kad būtent šia vagyste abu bankininkai ir sužlugdė jiems priklausiusį „Snorą“: „Ar pinigai dingo iš banko? Taip. Kur jie? Atsakysiu – šveicariško banko „Julius Baer“ ir kitų bankų sąskaitose, priklausančiose kaltinamiesiems.“
Dingo beveik du milijardai
Ar Rusijos pilietis V.Antonovas ir Lietuvos pilietis R.Baranauskas turi būti perduoti į Lietuvos teisingumo rankas, Londono teisėjas Johnas Zani paskelbs sausio 20-ąją.
Tačiau bet kokį teisėjo sprendimą nepatenkinta pusė galės apskųsti Aukštesniajam, o dar vėliau – Aukščiausiajam teismui.
Kaltinimuose teigiama: nuo 2008-ųjų rugpjūčio iki 2011-ųjų birželio V.Antonovas ir R.Baranauskas atliko daugiau kaip 30 didelių pervedimų į asmenines sąskaitas bankuose „Julius Baer & Co AG“ ir „HSBC Private Bank SA“.
Pervedimų sumos – nuo 10,6 mln. JAV dolerių iki 74 mln. eurų. Iš viso V.Antonovas atliko 27 pervedimus į savo sąskaitas, o R.Baranauskas – 6.
Susidorojo dėl tautybės?
Kaltinimus dėl finansinių aferų V.Antonovas ir R.Baranauskas kategoriškai atmeta.
Buvusių „Snoro“ savininkų advokatai viso proceso metu akcentavo politinį susidorojimą su jų klientais.
Sakydamas baigiamąją kalbą V.Antonovo pagrindinis advokatas Jamesas Lewisas pabrėžė, jog su jo klientu buvo susidorota todėl, kad jis rusas, ir todėl, kad užrūstino politinį Lietuvos elitą – ypač prezidentę Dalią Grybauskaitę bei tuomet valdžioje buvusią centro-dešiniųjų koalicinę vyriausybę: „Pačioje šios bylos šerdyje slypi klausimas: „Kodėl bankas „Snoras“ buvo nacionalizuotas ir kodėl 2011-ųjų lapkritį buvo išduoti Europos arešto orderiai?“
Čia pat teismas sulaukė ir J.Lewiso atsakymo: „Mes sakome, kad Lietuvos valdžia žengia senais sovietiniais takais nacionalizuodama „Snorą“.
Būta politinio kišimosi. Lietuvos prezidentė turėjo tikslą – atsikratyti asmens, kurį ji matė kaip Rusijos oligarchą.“
Nepatiko banko pirkinys
J.Lewisas pažymėjo, jog D.Grybauskaitės veiksmai prieš „Snorą“ ir V.Antonovą jam primena Rusijos prezidento Vladimiro Putino susidorojimą su „Jukos“ vadovu Michailu Chodorkovskiu.
Advokatai teisme nurodė, kada V.Antonovas ir R.Baranauskas sukėlė Lietuvos vadovų pyktį.
Tai įvyko 2009-ųjų vasarą, kai „Snoras“ nusipirko 34 procentus „Lietuvos ryto“ leidybinės grupės akcijų.
R.Baranausko advokatas Johnas Jonesas savo baigiamojoje kalboje pridūrė, kad 2011-ųjų rudenį nacionalizuodama „Snorą“ Lietuvos valdžia pasiekė dvigubą tikslą: atsikratė banko ir smogė „Lietuvos rytui“.
Posėdžiaudavo iki vakaro
Išklausyti baigiamųjų kalbų kartu su kaltinamaisiais atvyko ir jų sutuoktinės.
R.Baranausko žmona Sigita Baranauskienė vaikščiojo į kiekvieną teismo posėdį, o V.Antonovo žmona Olga Jampolskaja, kuriai tenka rūpintis trimis vaikais, Londono teismo rūmuose buvo retesnė viešnia.
Kol buvo apklausiami liudytojai, teismo posėdžiai vyko kasdien nuo ryto iki vakaro, kol aplink salės duris pradėdavo sukiotis į darbą susirinkusios valytojos.
Pagal Didžiosios Britanijos teisme nustatytą tvarką, liudytojai savo parodymus raštu pateikia likus kelioms dienoms iki apklausos, o su jais susipažinę proceso dalyviai posėdžio metu užduoda papildomus klausimus.
Elgėsi lyg okupantai
Vilnietė advokatė Aušra Ižičkienė buvo apklausiama dvi dienas – iš viso vienuolika valandų.
Iki „Snoro“ griūties ji buvo šio banko Teisės departamento direktorė.
A.Ižičkienė – vienintelė buvusi „Snoro“ darbuotoja, davusi parodymus Londono teisme.
Iš Vilniaus atvykusiai liudytojai daugiausia klausimų turėjo prokuroras.
A.Ižičkienė „Snore“ dirbo iki praėjusių metų sausio 9 dienos ir pasakojo apie tai, kas vyko banke atėjus laikinajam administratoriui Simonui Freakley.
Buvusi „Snoro“ darbuotoja šį laikotarpį pavadino banko okupacija: „Į banką atėję svetimšaliai iš mūsų pradėjo reikalauti, kad kalbėtume ir dokumentus rašytume svetima kalba. Jie pradėjo teršti patalpas, šiukšlinti, mėtyti maisto atliekas.“
Planai staiga pasikeitė
A.Ižičkienė prisiminė, kad 2011-ųjų lapkričio 16-ąją laikinuoju „Snoro“ administratoriumi paskirtas S.Freakley kiekvieną dieną 15 valandą visus darbuotojus susikviesdavo į posėdžių salę ir kartodavo, jog bankas – mokus ir likvidus, o jis darys viską, kad jį atgaivintų.
Tai tęsėsi savaitę, kol lapkričio 22-ąją, grįžęs iš Lietuvos banko, britas pareiškė, kad bankas – nemokus, todėl jį teks uždaryti ir pradėti bankroto procedūrą.
A.Ižičkienė tai pavadino aklu Lietuvos banko vadovų nurodymų vykdymu.
Prokuroras negalėjo patikėti, jog tarptautinę karjerą padaręs Didžiosios Britanijos pilietis S.Freakley galėjo sudaryti nesąžiningą sandėrį su Lietuvos banku.
Buvusi „Snoro“ valdybos narė teisme stebėjosi, kad už aštuonias darbo dienas laikinasis administratorius į savo bendrovės sąskaitą persivedė 17 milijonų litų – per dieną uždirbdavo apie du milijonus litų.
Ji atkreipė dėmesį, kad tai būtų milžiniškas atlygis net Didžiojoje Britanijoje. Teisininkė įsitikinusi, kad administratorius šiuos pinigus ne uždirbo, o tiesiog savavališkai persivedė.
Nebenorėdamas toliau girdėti svarstymų apie galimai nesąžiningą laikinojo administratoriaus veiklą, prokuroras liudytoją nutraukė.
Sunaikino maišus dokumentų
A.Ižičkienė prisiminė, jog į „Snorą“ su savo pagalbininkais atėjęs S.Freakley iš visų kabinetų surinko dokumentų naikinimo aparatus ir sunešė į vieną salę.
Banko darbuotojai iš pradžių manė, jog taip bandoma apsisaugoti nuo jų – kad nieko nesunaikintų. Tačiau vėliau visi stebėjosi girdėdami, kad vienoje patalpoje šie prietaisai burzgia be perstojo.
A.Ižičkienė prisiminė vieną rytą sutikusi valytoją, velkančią didžiulį maišą popieriaus skiaučių. Moteris pasiguodė, kad po keletą tokių maišų išneša po kiekvienos nakties.
Naujieji „Snoro“ šeimininkai į darbą ateidavo apie 11 valandą ir likdavo ten iki vėlumos, kai kiti darbuotojai jau būdavo išėję namo.
Buvusi „Snoro“ teisininkė negalėjo atsakyti, kokie dokumentai buvo sunaikinti.
Teisme apklaustas S.Freakley tikino, kad banke buvusiais smulkintuvais naikino popierius, kuriuos buvo atsivežęs iš Didžiosios Britanijos.
Atsivedė nepažįstamų žmonių
A.Ižičkienė teisme stebėjosi, kad iš banko darbuotojų kabinetų naujieji šeimininkai nešėsi ką norėjo.
Šio proceso ji negalėjo pavadinti dokumentų perdavimu, nes bylas su dokumentais jie pasiimdavo neprašydami darbuotojų pasirašyti, kad juos perdavė.
Buvusi „Snoro“ valdybos narė prisiminė, kad valstybei perėmus banko valdymą į centrinę jo būstinę atėjo mažiausiai 50 žmonių. S.Freakley atsivedė savo specialistų, auditorių, apsaugos darbuotojų.
Kartu atėjo Lietuvos banko atstovai su advokatų kontoros darbuotojais, tačiau tarp jų nebuvo nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, nei prokuratūros atstovų, kurie būtų galėję iš karto ieškoti įrodymų.
Bankininkus labiausiai nustebino studentiško amžiaus advokatų kontoros darbuotojai. Jie blaškėsi po banką nesuprasdami, kas vyksta ir ką reikia daryti.
Nieko apie juos negalėjo pasakyti ir parodymus davęs S.Freakley. Jis prisipažino, kad pažinojo tik savo darbuotojus, o Lietuvos banko atstovai į banką galėjo atsivesti ką norėjo.
Prokurorai liko paslaptingi
Teisininkės buvo prašoma pakomentuoti Lietuvos generalinės prokuratūros apklaustų liudytojų X ir Y teiginius, kad vertybiniai popieriai iš „Snoro“ neteisėtai buvo pervedami į užsienio bankus.
Atsakyti į šį klausimą buvo sudėtinga. Londono teismui medžiagą perdavę Lietuvos prokurorai neatskleidė ne tik šių liudytojų tapatybės, bet nepateikė ir jų teiginius patvirtinančių duomenų.
Byloje nėra šias operacijas įrodančių dokumentų, nenurodytos pervedimų datos.
„Šių duomenų neatskleisime, nes tai gali pakenkti tyrimo sėkmei“, – tokius Lietuvos generalinės prokuratūros atsakymus citavo jų kolega iš Didžiosios Britanijos.
„Atsakyčiau, jei žinočiau, ar tokią informaciją suteikę žmonės tikrai dirbo banke, ar turėjo galimybę prieiti prie tarptautinių pervedimų sistemos ir atlikti operacijas. O gal jie apskritai linkę meluoti“, – Londono teismui aiškino A.Ižičkienė.
Jos buvo prašoma pakomentuoti Lietuvos prokurorų iš Šveicarijos bankų gautą informaciją, kad vertybiniai popieriai pateko į jų sąskaitas. Tačiau prokurorai nepateikė nei sąskaitų išrašų, nei užsienio bankų antspaudais patvirtintų dokumentų.
Susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga Generalinės prokuratūros prokurorai neleido ir Lietuvoje dirbantiems R.Baranausko ir V.Antonovo advokatams.
Nuo gynėjų buvo slepiama net tai, kada teisme bus svarstoma, ar suimti R.Baranauską ir V.Antonovą.
Apie tai Londone papasakojęs buvęs V.Antonovo advokatas Rolandas Tilindis nustebino Didžiojoje Britanijoje dirbančius kolegas.
Jiems sunku įsivaizduoti, kaip galima ginti asmenį, nežinant, kuo jis įtariamas.
Administratorius buvo dingęs
S.Freakley parodymus teisme davė paskutinis.
Šis svarbus liudytojas kelis kartus neatvyko į teismą, todėl teisėjai bylą ruošėsi baigti be jo arba jį atvesdinti.
Kol teismas ieškojo S.Freakley, procesas vietoj dviejų savaičių užsitęsė iki aštuonių.
Prieš posėdį S.Freakley parodymus taip pat buvo pateikęs raštu. Su jais susipažinusią A.Ižičkienę nustebino S.Freakley pareiškimas, kad banke ji nebuvo svarbi darbuotoja ir nebuvo kviečiama į valdybos pasitarimus.
Tačiau A.Ižičkienė iš Vilniaus atsivežė laikinojo administratoriaus pasirašytą įsakymą, kuriuo ji atšaukiama iš atostogų.
„Snoras“ buvo uždarytas 2011-ųjų lapkričio 16-ąją, o ji planavo atostogauti nuo lapkričio 22-osios.
Politikai įžvelgė problemą
Vestminsterio teisme parodymus yra davęs ir buvęs ilgametis „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka.
Žurnalistas pasakojo, kad prasidėjus finansinei krizei „Snoras“ parėmė „Lietuvos rytą“.
„2008 metais pasaulinė finansinė krizė pasiekė ir Lietuvą. Tų metų pabaigoje į valdžią atėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Ji per vieną naktį mokesčius žurnalistams padidino 40 procentų.
Mokesčiai pakilo, o tuo pat metu gerokai sumažėjo pajamos iš reklamos. 2009-ųjų birželį–liepą bankas nusipirko 34 procentus akcijų ir padėjo įveikti finansinius sunkumus“, – aiškino R.Valatka.
Jis prisiminė, kad šis banko pirkinys užrūstino tuometę Lietuvos valdžią.
R.Baranausko advokato J.Joneso klausiamas R.Valatka teismui papasakojo, jog iš Prezidentūros aplinkos pareigūnų jis yra girdėjęs, kad „Snoro“ buvimas dienraščio akcininku yra įvardijamas kaip „problema“.
