Teisingas patarimas yra į panašias vis dažniau pasikartojančias atakas nekreipti dėmesio, bet turint omenyje, kad mūsų visuomenei užterštos informacijos sraute apie slaptąsias tarnybas vis dar sunku atskirti pelus nuo grūdų, kai kurie paaiškinimai ir priminimai reikalingi.
Be to, jokių etinių ribų nepaisomame tekste yra minimos žmonių pavardės, kurie dėl objektyvių priežasčių negali atsakyti, paneigti, tad juo labiau reikalingas paprastas ir aiškus komentaras. Savo poziciją į vulgarią informacinę ataką VSD jau išsakė. Galėtų ji būti ir išsamesnė. Papildomai tarnyba galėtų informuoti visuomenę, ar iš viso tokia slapta darbuotoja buvo. Savo ruožtu galiu tik pakartoti, ką ir prieš dešimt metų esu ne kartą sakęs.
Tol, kol teko vadovauti VSD, buvo laikomasi atitinkamuose įstatymuose numatytų VSD funkcijų ir vidinių taisyklių bei instrukcijų. Informacija apie žmogaus asmeninį gyvenimą, jei tai nėra susiję su nusikaltimo išaiškinimu, nebuvo ir negali būti renkama.
Nė vienas valstybės vadovas, su kuriais teko dirbti, informacijos savo smalsumui patenkinti ar šantažo tikslais nėra reikalavęs, o pažymose buvo draudžiama net perpasakoti gandus. Įforminant slaptuosius darbuotojus draudžiama naudoti prievartą.
Piktnaudžiaujantys tarnyba pareigūnai atsako prieš įstatymą. Nurodymo rinkti informaciją apie žmonių, tarp jų ir politikų, asmeninį gyvenimą, niekam nesu davęs ir net jeigu norėčiau, nebūčiau galėjęs to padaryti.
Besikeičiantys tarnybos vadovai negali iš esmės pakeisti jau nustatytos tvarkos. VSD yra iš visų specialiųjų tarnybų bene labiausiai reglamentuota. Ir vis tiek, vos ne nuo departamento įsikūrimo pradžios periodiškais „skandalingais“ išpuoliais bandoma palaikyti mitą, kad viskas yra atvirkščiai – tarnyboje klesti savivalė ir informacija naudojama šantažo ar politinio susidorojimo tikslais. Kodėl toks mitas palaikomas?
Todėl, kad VSD nėra mokslinių tyrimų institutas, o žvalgybines ir kontražvalgybines operacijas atliekanti institucija, kur priešo sąvoka nėra abstrakcija. Rusijos slaptosios tarnybos nesitikėjo, kad po Nepriklausomybės atkūrimo nuo nulio savo veiklą pradėjęs VSD, be paruoštų tam darbui žmonių ir šiuolaikinės technikos, ką nors reikšmingo pasieks.
Tačiau, nors ir darydamas klaidų, departamentas sugebėjo parengti ir realizuoti reikšmingas operacijas ir įgyti euroatlantinių sąjungininkų pasitikėjimą.
Tokių operacijų, kaip Rusijos naudai dirbančio Estijos pareigūno demaskavimas, su labai svaria VSD pagalba, yra ne viena, nors bendru operacijų dalyvių sutarimu ir neskelbiama.
Keršyti VSD yra už ką. Bet ne priešiškų žvalgybinių tarnybų skleidžiamos paskalos yra problema. Problema yra akivaizdžiai šmeižikiškos informacijos naudojimas valstybės viduje sąskaitų suvedinėjimo tikslais.
Dar sovietiniais laikais KGB rengdavo informacines provokacijas Vakarų demokratinėse valstybėse prieš tų valstybių specialiąsias tarnybas, tikėdamiesi laisvoje žiniasklaidoje sukelti ažiotažą ir aštrias, tarnybų darbą menkinančias diskusijas.
Tai jau klasikinė žvalgybinių karų dalis. Yra buvę atvejų, kai įsisiūbavusi diskusija priversdavo net performuoti tarnybas. 1995 m. taip atsitiko Ispanijoje. Aršiame disputų sraute melas susimaišo su realų pagrindą kritikai turinčias dalykais ir slaptoji tarnyba, turinti ribotas galimybes tokiose diskusijose dalyvauti, visada pralaimi.
Parlamentiniai VSD veiklos tyrimai vyko pagal demokratines specialių tarnybų kontrolės taisykles, bet vis tiek subjektyvūs dalykai užgožė objektyvias problemas. Tokia padėtis išliko iki šių dienų. Politikai savo darbo broką stengiasi nurašyti specialioms tarnybos.
Priešiškos žvalgybos žino, kad šmeižtas prieš slaptąsias tarnybas nebūtinai sulauks atkirčio. Atvirkščiai, tik dar labiau sustiprins visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga. Todėl agentės „išpažinties“ autoriai nešaudo tuščiai. Kad ir kokios kvailos atrodytų pasakojamos istorijos, dabartinėje Lietuvos visuomenėje jos suras tinkamą derėti dirvą.
Pastarosiomis dienomis Seimas informavo, kad vėl bus svarstomas „ kompleksas“ problemų susijusių su specialiųjų tarnybų darbu. Deja, keliamų problemų formulavimas jau iš anksto sufleruoja atsakymą – viskas pasibaigs tuščiomis kalbomis.
Slaptosioms tarnyboms reikia konkrečios pagalbos. Rusijos informacinės atakos prieš specialiąsias tarnybas yra ir atakos prieš valstybę. Komentuoti tokius išpuolius dažniausiai tenka buvusiems tarnybų vadovams.
Tačiau lemiamą žodį turėtų tarti dabartiniai vadovai ir tarnybas Seime kontroliuojantys politikai. Seimo NSGK yra ne tik kontrolės, bet ir paramos teisėsaugai institucija. Jos narių tyla purvo lietaus atvejais žmonių suvokiama kaip pritarimas purvą liejantiems.
Kartą paklausiau vieno žiniasklaidoje nuolatos linksniuojamo saugumo darbuotojo, ką jis jaučia be pagrindo skalbiamas. Atsakymas paprastas: „Jeigu galėčiau, paduočiau į teismą, bet be vadovo sutikimo negaliu. Stengiuosi nekreipti dėmesio, bet vis tiek pasąmonėje kaupiasi nuoskaudos. Šeima vis dažniau pataria ieškotis kito darbo“.
Dažnai pasakoma: duokit tarnyboms daugiau pinigų ir tegu pareigūnai už juos neriasi iš kailio. Tačiau patirtis sako, jog moralinė pagalba, teisingas darbo įvertinimas ir net elementarus žmogiškas požiūris , solidarumas kovoje prieš bendrą priešą, yra ne ką mažiau svarbus.
