Ši citata puikiai atspindi referendumo organizatorių nuotaiką, su kuria buvo kibta į įtikinėjimo pasirašyti darbus.
Kaip žinoma, ponu savęs nemėgsta vadinti ne tik vienas aktyviausių referendumo narių Pranciškus Šliužas, bet ir dauguma tos Lietuvos, kurią dalis politologų mėgsta įvardinti antrąja.
Nors ta antroji Lietuva ir yra tokia nepastovi, kaip ir jos nusivylimas valstybe bei valdžia, bet ji sugeba savyje sutalpinti keisčiausius politinius darinius – nuo tautininkų iki Paleckio frontininkų.
Nenuostabu, kad referendumo keliami tikslai suvienijo įvairias marginalines grupes, kurių pagyvėjimas priklauso ne tik nuo priešrinkiminio meto, bet ir nuo visuomenės susiskaldymo ar augančio nepasitikėjimo valdžia.
Į paslaptingąją palapinę sostinės Vinco Kudirkos aikštėje tave gali bandyti nusitempti ne tik tautininkas, bet ir buvęs ponios Neringos gynėjas, žaliųjų ar mažažemių valstiečių atstovas, o, didesnės sėkmės atveju, gal net ir koks sarmatas.
Su valstiečių atstovais viskas pakankamai aišku – jie bijo konkurencinės aplinkos, kurią sukurtų dirbamą žemę įsigiję ūkininkai iš Vakarų. Tetos gynėjai vis dar inertiškai rieda tiesos paieškų link, kiekviena proga bandydami garsiai pareikšti savo nepasitenkinimą Lietuvos įstatymais ir juos ginančiomis institucijomis.
Žalieji ir rėksmingesnė bei pastaruoju metu išpopuliarėjusi jų atšaka – kaimo antiskalūninkai – kryptingai dirba, gąsdindami mirtinu maistu, vandeniu, oru, siekdami atbaidyti nuo Lietuvos didesnius investuotojus ir propaguodami mažojo agrarinio rojaus idėjas.
Tautininkai gi gąsdinasi bet kuo, kas gali ateiti iš Vakarų ir sunaikinti jų protėvių Lietuvos įvaizdį, kur Vytautas Didysis girdo žirgus Juodojoje jūroje, o vaidilutės kursto šventąją ugnį.
Nėra keista, kad tautininkų gretas vis papildo tie, kurie linkę fetišizuoti pagoniškąją Lietuvos praeitį bei jos uždarą gyvenimo būdą.
Čia jiems į pagalbą atskuba ir pseudomokslinėmis teorijomis apsiginklavę sarmatai, siekiantys atkurti Lietuvoje monarchiją.
Būtent ši tolokai nuo žemiškų reikalų atsiplėšusi publika, kurioje vyrauja akivaizdžiai skeptiškas nusiteikimas Vakarų įtakos Lietuvai atžvilgiu, bando įtikinti priimti tokias įstatymų pataisas, kurios įneštų daug chaoso Lietuvos politiniame gyvenime ir grėstų realiomis Europos Sąjungos sankcijomis.
Tai ypač galioja kalbant apie žemės, vidaus vandenų, miškų, parkų nuosavybės teisę tik Lietuvos piliečiams ir valstybei. Panašiai rimtai skambėtų ir siūlymas mums, Europos Sąjungos valstybei, besinaudojančiai visais jos teikiamos ekonominės laisvės privalumais, apsitverti milžiniška tvora, už kurios žaistume krepšinį ir augintume kiaules.
Tokios pataisos ne tik neužkirstų kelio užsieniečiams per tarpininkus įgyti žemės nuosavybės, bet ir neleistų Lietuvai naudoti ES teise ginant savo ar narių valstybių piliečių teises, o svarbiausia, tai prieštarautų mūsų įsipareigojimams, pasirašytiems stojimo metu.
Kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo klausimai negali būti sprendžiami platesniuose nei ekspertų sluoksniuose jau įrodė Lietuvos pralaimėjimas skalūnų išgavimo istorijoje ir isteriškos bei gerai finansuotos informacinės atakos, kurios užplūdo tik atsiradus rusiškų dujų alternatyvos galimybei.
Dar pavojingesnėmis gali tapti referendumo įstatymo pataisos, iki 100 tūkstančių sumažinančios reikalingų parašų skaičių.
Taip, iš vienos pusės, tai būtų tvirtesnis žingsnis demokratijos link. Tačiau organizatoriams net į galvą nešauna tai, kad visuomenė galbūt nėra visada teisi, kad tautos balsas nėra savaiminio teisingumo kriterijus, o manipuliacijos pateikiama informacija bei viešąja nuomone atvejai tampa vis dažnesni.
Užtikrinimas, kad vis mažesnės žmonių grupės galės keisti Lietuvos įstatymus, o pakeitimų atšaukimui bus reikalingas naujo referendumo rengimas gali tapti puikia priemone kelti chaosą.
Tokio tipo atvejus mes jau matėme broliškoje Latvijoje, kuri susidūrė su antros valstybinės kalbos įteisinimo klausimu bei teisinių svertų užkirsti kelią antivalstybiniams judėjimams stoka.
Pasitikintys referendumo būtinybe yra ne tie, kurie kalba apie pilietinės visuomenės bei argumentuoto kalbėjimo bei ekspertinės diskusijos svarbą. Referendumą organizuoja tie, kurie nori įrodyti valdžios ponams, kad jie, paprasti mužikai, gali tapti karaliais ir su jų nuomone privalu skaitytis.
Pagarsėjusią profesoriaus Vytauto Landsbergio frazę, jog kuo daugiau sumaišties Lietuvoje, tuo geriau marsiečiams, galima interpretuoti žvelgiant į platesnius geopolitinius procesus.
Štai marsiečiai jau baigia atsiimti savo kolonijas Ukrainoje, pagrasinę baikščiajam prezidentui Janukovičiui griežtomis ekonominėmis sankcijomis.
Tačiau marsiečiai veikia ir mūsų valstybės viduje, tad kol Lietuvoje vyksta VSD pažymų slėpynės, mėtymasis atsakomybe bei regime žavingus Seimo pirmininkės benefisus, antroji Lietuva baidosi degančio skalūnų vandens ar valstybę supirksiančių užsieniečių, net ir tūkstantis referendumų nesuvienys visuomenės.
Anaiptol, tai tik atvers kelius kelti sumaištį tiems, kuriems tai naudinga.
