Neseniai šios valstybinės institucijos apklausta naujienų agentūros BNS direktorė Jurga Eivaitė papasakojo, kad pareigūnai norėjo iškvosti ir kitos į šaltinio paslapties istoriją įpainiotos BNS žurnalistės Jūratės Damulytės vyrą.
STT pareigūnas nuvažiavo iki jos buto, tačiau namie nieko nerado, nes tuo metu J.Damulytės vyras buvo darbe.
„Tai tas darbuotojas palaukė, kol devynerių metų vaikas grįš namo iš mokyklos, pasekė jį į laiptinę, iki buto durų ir tam vaikui į rankas pateikė šaukimą į apklausą“, – pasakojo J.Eivaitė.
Vėliau STT teisinosi, kad jų darbuotojai yra jauni, patys neturi vaikų, todėl galbūt ne visai supranta, kad savo veiksmais gali juos išgąsdinti.
Tai tik viena iš labiau nuostabą keliančių šios istorijos aplinkybių. J.Eivaitė sakė, jog visų faktų atskleisti kol kas negali, nes dar vyksta ikiteisminis tyrimas.
„Nebent susitartume, kad susimesime, kai man reikės sumokėti baudą“, – advokatų kontoros „Glimstedt“ surengtoje diskusijoje apie žodžio laisvės miražus ir perspektyvas, nagrinėjant BNS ir STT atvejį, juokavo ji.
Be to, J.Eivaitė pabrėžė, kad nors visi kalba apie „pažymą“, tačiau BNS savo gautos informacijos taip įvardinusi niekada nebuvo.
Bendrai J.Eivaitė STT veiksmus prieš BNS žurnalistes vadina „žiniasklaidos papurtymu“. Ji sakė, kad per pastarąsias kelias savaites parašė daugiau skundų, nei per visą savo 12 metų karjerą žurnalistikoje.
„Supraskite, kad pareigūnai į žurnalistą žiūri tik pagal Baudžiamąjį kodeksą, o ne kokį nors Visuomenės informavimo įstatymą ar Etikos kodeksą“, – vieną iš įvykusių įvykių priežasčių įvardino BNS direktorė.
Šaltinio neišduotų jokiu atveju
„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris sakė, kad valdžios atstovai BNS žurnalistes kaip žvėrys puolė ir netgi sekė jų vaikus galbūt ir todėl, kad bijojo pasikartojant „Snoro“ atvejui, kai informaciją nutekinusio šaltinio nustatyti nepavyko.
„Jie bijojo, kad gali pasikartoti tokia pat nesėkmė, kaip to bankroto metu“, – paaiškino jis.
V.Bruveris paminėjo, kad „Lietuvos rytas“ turi ilgą priešpriešos su valdžia istoriją. Situacijų yra buvę labai daug.
Žinomiausi pavyzdžiai – reikalavimai šaltinius atskleisti žurnalistams Laimai Lavastei ir Arvydui Lekavičiui. Jie, kaip ir BNS žurnalistės, savo šaltinių atskleisti nesutiko.
„Problema yra fundamentali ir filosofinė, nes visų atvejų į teisės aktus nesurašysi. Pats vadovaujuosi, galbūt ir radikaliu principu, tačiau mano manymu, žurnalistas jokiu atveju negali išduoti savo informacijos šaltinio“, – sakė V.Bruveris.
Jo teigimu, dėl to, kaip STT elgėsi su BNS žurnalistėmis iš dalies kalta ir pati žiniasklaida, nes per pastaruosius dešimt metų ji labai susiskaldė.
„Žurnalistai vis daugiau pradėjo, dažnai sąmoningai, dalyvauti politikoje. Jie užima tam tikras pozicijas ir užmiršta savo identitetą, tai – skirti barikadų puses, siekti įvykius nušviesti objektyviai“, – dėstė „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas.
STT veiksmus vertina, kaip skubotus
„Krata ir šaltinio atskleidimas buvo skubotos. Kitos priemonės dar nebuvo pilnai išnaudotos – neieškota informacijos nutekintojo kitoje pusėse“, – sakė J.Eivaitė.
Jos manymu, tokie veiksmai gali būti susiję su psichologiniu spaudimu žurnalistams. Kitaip neleidimo nusikopijuoti kratos nutarties – ją leido nusirašyti tik ranka – ji sakė paaiškinti negalinti
„Viskas vyksta taip greitai, kad net nespėji mirktelėti. Teismo nutartys keičiasi kas penkias minutes“, – piktinosi BNS direktorė.
J.Eivaitė pasakojo, jog jau po pirmųjų STT išpuolių ji yra gavusi ne vieną laišką, kuriame piktinamasi žurnalistais, esą vos pajudinus jų klaną jie puola vienas kitą ginti.
„Tai aš jiems aiškinu, kad jeigu tarkim laikrodininkų gildijai kas nors atsitiktų, tai juos gintų ne laikrodininkai, bet tie patys žurnalistai. Taip pat žurnalistai gina ir žurnalistus“, – sakė ji.
Teisė į šaltinio paslaptį apibrėžta Konstitucijoje
Diskusijoje dalyvavusi advokatų kontoros „Glimstedt“ atstovė Eglė Krikščiūnienė paaiškino teisinę šaltinio atskleidimo pusę.
Šios problemos ištakos siekia 25 Konstitucijos straipsnį, kuriame teigiama, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Visuomenės informavimo įstatymas taip pat reglamentuoja šaltinio paslaptį. Tačiau, E.Krikščiūnienės teigimu, šis įstatymo straipsnis gali būti skaitomas dvejopai.
„Iš vienos pusės, jį atskleisti reikia tik dėl gyvybiškai svarbių interesų, iš kitos – vykdant teisingumą. Tačiau pastaroji sąvoka yra labai neapibrėžta ir po ja galima pakišti bet ką“, – pastebėjo advokatė.
Šaltinio apsauga minima ir Baudžiamajame kodekse. Jame nurodoma, kad žurnalistas negali būti apklausiamas ir iš jo negalima reikalauti atskleisti šaltinio, išskyrus atvejus, kai tai ypač svarbu visuomenės interesui.
Kitaip nei prieš tai minėtose teisės aktuose, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse numatoma, kad žurnalistas šaltinį atskleisti gali su to šaltinio sutikimu, tuo pat metu jis prisiima visą teisinę ir moralinę atsakomybę.
E.Krikščiūnienė pastebėjo, kad kaip parodė Laimos Lavaste, Arvydo Lekavičiaus atvejai, žurnalistai yra linkę šaltinio neatskleisti.
Neatskleidus šaltinio gresia bauda iki 3660 Lt. Tačiau bėda ta, kad ji gali būti kartojama be galo – tol, kol žurnalistas savo informacijos šaltinio neatskleidžia.
„Glimstedt“ advokatė pagyrė prezidentės praėjusią savaitę pasiūlytas įstatymų pataisas, kurios, jos teigimu, atsispindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Šias pataisas Seimas svarstys pavasarį.
Svarbiausi dalykai prezidentės pasiūlytose pataisose – kad žurnalistas atskleisti informacijos šaltinį įpareigojamas tik tuo atveju, kai visos kitos priemonės yra išsemtos, taip pat priimant šį sprendimą turi būti surengiamas viešas posėdis.
Šaltinio apsauga yra visuotinė žurnalistų teisė
Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorė Lijana Štarienė išdėstė, kaip informacijos šaltinio apsauga yra reglamentuojama užsienyje.
„Svarbu tai, kad žurnalisto šaltinio apsauga yra paminėta absoliučiai visuose žmogaus teises aprašančiuose dokumentuose – tiek Afrikos, tiek Europos. Net Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi savo rekomendacijas šiuo klausimu“, – aiškino L.Štarienė.
Ji sakė, kad bene pagrindinis žurnalistinio šaltinio apsaugos principas yra žurnalisto teisė jo neatskleisti. Tai ir žurnalisto profesijos privilegija, kuri atlieka svarbų vaidmenį – skatinti žurnalistų turimus šaltinius atskleisti itin svarbią informaciją, kurios nebūtų galima suteikti be konfidencialumo įsipareigojimo suteikimo.
