Kiek anksčiau prezidentė D.Grybauskaitė, vėliau – Seimo pirmininkė L.Graužinienė nurodo, kad labiausiai mėgstama kiekvienos iš jų knyga yra Ernesto Hemingway apysaka „Senis ir jūra“.
Suprantama, ne visus politikų pasisakymus reikia priimti už gryną pinigą, tačiau verta žinoti, kad labiausiai vieši žmonės drauge yra linkę pridengti vieną ar kitą savo asmenybės pusę, neparodydami savęs visu gražumu.
Visi daugmaž numano, kad klausimo „ką skaitai“ užkulisiuose slypi dešifravimo kodas „pasakyk mėgstamiausio kūrinio pavadinimą, pasakysiu, kas esi tu pats.“ Taigi politikui atsakant į tokio pobūdžio klausimus nelengva išvengti plakatinio nusiteikimo, noro papozuoti, užsidėti kaukę.
Tai, kaip žmogus pozuoja ar koketuoja, savo ruožtu taip pat daug ką pasako apie žmogų, pavyzdžiui, apie jo skonį.
Tačiau šįkart būčiau linkę patikėti, kad garsiosios moterys nuoširdžiai išpažįsta savo pomėgius, nurodydamos „Senį ir jūrą“ kaip mėgstamiausią literatūros kūrinį.
Kita vertus, sunku užgniaužti pagundą manyti, kad toks pasirinkimas yra nulemtas ne tiek estetinio skonio ypatumų, kiek šiuo atveju labiau svarbios aplinkybės, jog „Senio ir jūros“ siužetas atspindi šių ponių sielos paslėpsnių psichodramos svarbiausius motyvus, vaizdinių spiečiumi aplimpa giliausią asmenybės pagrindą.
„Senio ir jūros“ siužetas yra labai paprastas: po ilgalaikio nesėkmingos žūklės sezono senam žvejui staiga užkimba milžiniška žuvis, kuri jį tempia gilyn į jūrą. Prasideda velniška Senio ir Žuvies kova, rodanti neįtikėtiną valios koncentraciją, žūtbūtinį ryžtą laimėti tokią dvikovą.
Taigi, kai politikas sako, kad jo mėgstamiausias kūrinys yra „Senis ir jūra“, išgirsti ir įspėjimą, kad šis politikas nepaleis iš rankų valdžios laimikio ir yra pasiryžęs kautis iki paskutinio kraujo lašo.
Milžiniška žuvis čia – tai didingas valdžios laimikis, dėl kurio reikia kautis kiekvieną akimirką, neleidžiant sau niekada atsipalaiduoti.
Senis jūroje, apimtas kovos azarto, užstato savo gyvybę, tačiau, jeigu rašytojas, siekdamas paįvairinti siužetą, būtų įvedęs piktosios dvasios gundymo sceną, senis neabejotinai užstatytų ir sielą, tokiu būdu įgydamas faustiškų bruožų.
Be abejonės, didžiausia gundytoja čia yra pati žuvis, regis, vedžiojanti senį už nosies.
Žinomoje pasakoje kitas senis tarpininkauja senei, perduodamas anosios pageidavimus auksinei žuvelei. Didėjantys norai yra tenkinami iki to momento, kol senė užsimano absoliučios valdžios. Tada senės pasaka baigiasi, o besotei senei liekant prie suskilusios geldos.
Knygoje, kaip ir gyvenime, vyrauja varginanti įtampa. Ir mums visiems dabar palengvėtų, jeigu kuri nors iš šio straipsnio herojiškų moterų pasakytų kitai: susikišk tu tą žuvį, žinai, kur...
Senis žuvį pagavo, bet grįžtant į krantą ją surijo rykliai.
