Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį - išteisinti buvusį teisėją dėl įžeidimo.
Teismas apklausė kelis liudytojus, kurių parodymai patvirtino faktą, jog buvęs teisėjas neįžeidė R.K. Iš dviejų liudytojų parodymų matyti, kad Z.Birštonas Pamėnkalnio gatvėje iš tiesų plūdosi, tačiau šis plūdimasis nebuvo nukreiptas į R.K. Šiuos liudijimus teisėjų kolegija vertina kaip patikimą įrodymų šaltinį, juo labiau, kad jį patvirtina kitas įrodymas - vaizdo ir garso įrašas.
Iš įrašo matyti, kad R.K. ir Z.Birštonas eidami link Pamėnkalnio gatvės beveik nekontaktavo. Nukentėjusysis šypsosi, bando kalbinti teisėją, kuris iš pradžių nereaguoja, o vėliau į primygtinius ir pasikartojančius R.K. klausimus, kodėl jį iškeikė, atsako be keiksmažodžių.
Vaizdo įraše pasigirdusį keiksmažodį Z.Birštonas pasako pabaigoje, nuleidęs galvą ir niekam konkrečiai neadresuodamas. Vėliau sekę keiksmažodžiai arba nebuvo niekam skirti, arba buvo adresuoti kitam žmogui, kuris savo valios kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka nėra pareiškęs.
Teismui įtikinama pasirodė pirmosios instancijos teismo išvada, kad tariamus dvasinius sukrėtimus, pasireiškusius skriauda, neviltimi, liūdesiu, patyrusio R.K. elgesys ir nuotaika aiškiai nesiderino su nukentėjusiojo skunde apibūdinama įvykio situacija.
Buvęs teisėjas Z.Birštonas buvo išteisintas dėl to, kad būdamas neblaivus Vilniaus apygardos teismo patalpose ir netoli teismo pastato iškeikė nukentėjusįjį R.K., tuo jį viešai įžeisdamas.
Apeliacinį skundą pateikęs R.K. su išteisinamuoju nuosprendžiu buvusiam teisėjui nesutiko ir prašė pripažinti jį kaltu bei priteisti jam 10 tūkst. litų neturtinės žalos atlyginimo.
