Pirmą kartą istorijoje tūkstantinei miniai Vatikane ir televizijų žiūrovams visame pasaulyje išstatomos Šv.Petro relikvijos. Popiežius Pranciškus iškilmingomis mišiomis sekmadienį užbaigia dar jo pirmtako Benedikto XVI pernai paskelbtus Tikėjimo metus. Netradiciniais sprendimais garsėjantis Pranciškus šventės akcentu pasirinko pirmąjį Romos katalikų popiežių, apaštalą Šv.Petrą, gyvenusį prieš du tūkstančius metų ir kurį Jėzus, kaip tikima, pasirinko simboliniu pamatu Katalikų Bažnyčiai.
Šv.Petro kapas atrastas Antrojo pasaulinio karo metais, po jo paties koplyčia Vatikane. Vos už kelių žingsnių nuo švenčiausios pasaulyje vadinamos vietos Lietuvai priklauso viena iš dešimties bazilikos grotose esančių koplyčių, išdailinta travertino akmeniu, kaip ir garsusis Romos Koliziejus.
Vatikano valdžios duomenimis, Tikėjimo metais apaštalo kapą aplankė aštuoni su puse milijono žmonių. Netoliese, tose pačiose grotose, amžinojo poilsio yra atgulę didžioji dalis Katalikų Bažnyčios vadovų.
Prieš keturiasdešimt penkerius metus, 1968-ųjų birželio 26-tą, tuometinis Šventasis Tėvas italas Paulius VI Šv.Petro aikštėje, kaip ir dabartinis popiežius šį sekmadienį, užbaigė Tikėjimo metus ir paskelbė miniai, kaip pats pavadino, „gražią naujieną” - atrasti ir identifikuoti apaštalo Šv.Petro palaikai.
„Kasinėjimai vyko Antrojo pasaulinio karo metais ir jų rezultatai nebuvo skelbiami. Vėliau, jau Pauliaus VI laikais, rezultatai buvo paviešinti mokslinėje spaudoje, o vėliau ir populiariuose leidiniuose. Sensacijos tai nesukėlė, nes nuo amžių buvo tikima, kad bazilika stovi ant Petro kapo”, - lrytas.lt sakė Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė.
Apsilankius Nacionalinės Romos bibliotekos archyvuose galima rasti tuometinius italų spaudos pranešimus apie istorinį įvykį. Didieji dienraščiai „Il Corriere della Sera ir La Stampa" naujieną apie Šv.Petro palaikus skelbė nesileisdami į detales ar aiškindamiesi archeologų nesutarimus.
Vatikano leidžiamas „L’Osservatore romano" ir katalikiškas „L’Avvenire" laikraščiai naujieną pranešė pirmuose puslapiuose ir papasakojo plačiau.
Šv.Petro mirtis
Kaip 1968 metų birželio 28-ąją rašė dienraštis „L’Avvenire", I a. po Kristaus gyvenęs Šv. Petras, buvo nukankintas (prikaltas ant kryžiaus žemyn galva – Red.) katalikus persekiojusio imperatoriaus Nerono cirke ir palaidotas ant Vatikano kalvos iškastoje duobėje.
Po Nerono mirties, cirko vietoje plėtėsi krikščionių kapinės, vadintos nekropoliu. Vėliau, ketvirtame amžiuje, krikščionims simpatizavęs ir juos persekioti uždraudęs imperatorius Konstantinas užkasė nekropolį ir ant jo pastatė pirmąją baziliką, išsaugodamas Šv.Petro kapą ir paskirdamas jį bazilikos centru.
Tiesa, apaštalo palaikai iš žemės buvo perkelti į garbingesnę vietą – į čia pat Konstantino pastatytą monumentą, marmurinį kapą, kuriame relikvijos buvo saugomos nuo drėgmės ir vagysčių ir išliko nepaliestos 1600 metų. Lankydami Šv.Petro kapą, tikintieji ant paminklo sienos paliko užrašų su prašymais ir maldų ištraukomis, todėl ilgainiui sieną imta vadinti „Muro dei graffiti” („Įrašų siena”. – Red.).
Detektyvą primenančios kapo paieškos
Šv.Petro bazilika buvo baigta perstatyti XVII amžiuje. Kasinėjimai tiesiai po Mikelandželo kupolu, Bernini baldakimu, Konfesijos altoriumi ir paties Šv.Petro koplyčia, prasidėjo 1939-aisiais popiežiaus Pijaus XII iniciatyva. Darbams vadovavo vokietis monsinjoras Liudwigas Kaasas, kasinėjimus vykdė profesorius Enrico Josi, jėzuitai Antonio Ferrua, Engelbert Kirschbaum ir architektas Bruno Ghetti. Po dešimtmečio, 1950-ųjų gruodį, Pijus XII pranešė apie atrastą apaštalo kapą, tačiau jis buvo tuščias. Štai čia ir prasidėjo įdomioji dalis.
1952-aisiais kasinėjimai buvo baigti ir, rodės, be rezultatų, kurių buvo tikimasi. Tuomet į paieškas įsitraukė Romos Sapienza universiteto epigrafijos specialistė, profesorė Margherita Guarducci. Kaip pati mokslininkė 1990-ųjų vasarį duodama interviu katalikų žurnalui „30 giorni" sakė, ją sudomino archeologo jėzuito A.Ferrua išspausdintas straipsnis ir jo paties iliustruotas Šv.Petro kapas.
Mat piešinyje buvo kai kas, apie ką apskritai nebuvo niekur užsiminta. Ant kapo paminklo ryškėjo graikiškas užrašas „Čia Petras”, tačiau M.Guarducci, aplankiusi atkastą kapą, tokio užrašo nerado.
Sulaukusi popiežiaus Pijaus XII palaikymo, iš Florencijos kilusi mokslininkė pradėjo tyrinėti vadinamąją „Įrašų sieną” ir vėliau išsiaiškino, kad tas pats A.Ferrua išsilupo graikiškai užrašytą dalį ir parsinešė namo. Apie tai sužinojęs popiežius, pasak M.Guarducci, įpareigojo jėzuitą tučtuojau atiduoti pasisavintą radinį.
M.Guarducci magėjo vienas klausimas - kodėl apaštalo kapas buvo tuščias? Apklaususi pirmuosiuose kasinėjimuose dalyvavusį darbininką Giovanni Segoni, italė sužinojo naujų dalykų. „30 giorni" žurnalui ji pasakojo, kad tikriausiai 1941-aisiais metais monsinjoras L.Kaasas kartu su tuo pačiu darbininku tvarkydamas atrastą nišą „Įrašų sienoje” aptiko palaikus, tačiau tuomet dar nesupratęs, kad tai buvęs apaštalo kapas.
Nesureikšminęs radinio, dvasininkas sudėjo palaikus į dėžutę, pavadino juos „Individuo VMG” („Žmogus iš „Įrašų sienos””. – Red.) ir uždarė sandėliuke, kur palaikai išbuvo 12 metų, iki tol, kai juos vėl aptiko M.Guarducci. Pasak mokslininkės, monsinjoras nesutarė su keturiais darbus vykdžiusiais archeologais, todėl jiems nepranešė nišoje radęs palaikus. L.Kaasas mirė 1952 metais.
Palaikų identifikavimas
Profesorė dėžutėje buvusius palaikus atidavė tirti kolegai iš Palermo universiteto, antropologui Venerando Correnti. Pastarasis, nežinodamas, kieno galimai kaulai pateko į jo laboratoriją, nustatė, kad palaikai priklauso vienam žmogui – vyrui, kurio apytiksliai būta metro ir šešiasdešimt penkių centimetrų ūgio, turėjusiam tvirtą sudėjimą ir mirusio einant šešiasdešimtuosius – septyniasdešimtuosius metus.
Būtent tokiais bruožais, tikima, pasižymėjo Šv.Petras. Tyrimais V.Correnti nustatė, kad žmogaus kūnas iš pradžių buvo palaidotas duobėje, vėliau kaulai buvo surinkti ir suvynioti į purpurinį auksu siuvinėtą audeklą. Kartu su palaikais taip pat rasta avies ir gaidžio kaulų, kurių paprastai apstu tenykščiame dirvožemyje, pelės griaučių, kuri veikiausiai į marmurinį kapą pateko per atsivėrusį plyšį, ir įvairių epochų monetų, paaukotų lankyti kapo atėjusių tikinčiųjų.
Dar kiti specialistai patvirtino kartu su palaikais rastų marmuro fragmentų ir tinko autentiškumą su paties kapo marmuru ir šalia stovėjusios sienos tinku.
Liko prie savų nuomonių
Mokslininkė M.Guarducci ir jėzuitas A.Ferrua niekuomet taip ir nerado bendro sutarimo: A.Ferrua atsisakė tikėti, kad atrasti palaikai priklausė Šv.Petrui, motyvuodamas, kad tam trūksta įrodymų ir kaltindamas M.Guarducci sukūrus istoriją.
Tuo metu kelias knygas apie Šv.Petrą ir jo kapą parašiusi mokslininkė kaltino pirmuosius archeologus neprofesionalumu ir pražiopsojus svarbiausią radinį. Abu archeologai atkakliai laikėsi savo nuomonių iki pat mirties.
Vis dėlto dabartinis popiežius Pranciškus, kuris, beje, taip pat yra jėzuitas, šiuos Tikėjimo metus pasirinko užbaigti simboliškai - išstatydamas Šv.Petro relikvijas ir taip išreikšdamas savo tikėjimą apaštalo palaikų tikrumu.
