Per Šv. Mišias Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje susirinkę
parapijiečiai, dėkodami Dievui už atgautą šventovę, prisiminė ir jos
statytojus bei puoselėtojus, nukentėjusius nuo represijų dvasininkus,
visus tuos, kurie net gūdžiu sovietmečiu nenuleido rankų, kovojo, kad
valdžios užgrobti maldos namai taptų jų vilties ir tikėjimo tvirtove.
"Šių maldos namų istorija neilga, liūdna, bet garbinga. Statytojų
pastangos atspindėjo didžiulį pavergtos tautos, visų tikinčiųjų ryžtą,
aukas, o kartu ir labai gėdingus okupacinės valdžios veiksmus --
religijos persekiojimą, šventovių niekinimą ir griovimą", -- pažymėjo
Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius.
Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje nebuvo likę sveikų bažnyčių. Tik
tuomet, kai čia susitelkė apie 50 tūkst. naujakurių, Lietuvos SSR
Religijos reikalų komiteto įgaliotinis B.Pušinis katalikams leido
Rumpiškės pelkynuose statyti naują bažnyčią -- 1957 metų vasarą buvo
pašventintas kertinis akmuo. Pagal architekto Juozo Baltrėno projektą
gana greitai pastatyti modernūs 63 metrų ilgio ir 25 metrų pločio trijų
navų maldos namai su 70 metrų aukščio bokštu, bet jų atidaryti nepavyko.
"Norėjome ją pavadinti Marijos Marių Žvaigždės vardų, bet kunigas
Vaclovas Rašimas, mūsų konsultantas ir dvasios tėvas, perkalbėjo:
"Keiskime vardą, tegul būna Marijos Taikos Karalienės -- visai Lietuvai
ir visam pasauliui. 1960 metų rugpjūtį, kai statyba jau buvo baigta,
klebonas Liudas Povilonis į šventinimo iškilmes sukvietė geradarius, bet
atskriejo valdžios įsakymas -- nešventinti. Neleido mums net pajudėti,
pajutome, jog kažkas verda", -- po daugelio metų skaudžias akimirkas
prisiminė vienas šios bažnyčios statytojų -- kunigas Bronius Burneikis.
Darbams vadovavęs L.Povilonis iškart buvo areštuotas -- jam ir kitiems
bažnyčios statytojams bei rėmėjams nepadėjo netgi popiežiaus Jono XXIII
apaštališkasis palaiminimas. Suimtieji daugelį mėnesių buvo laikomi
Vilniaus ir Kauno KGB rūsiuose. B.Burneikis savo valandos sulaukė po
to, kai nuvyko į Maskvą teikti parapijiečių skundo tuomečiam Sovietų
Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui. Lietuvio kunigo Kremlius
neįsileido. Grįžęs į Klaipėdą po kelių dienų buvo suimtas ir jis.
Po to užkurta baudžiamoji byla "dėl piktnaudžiavimo, socialistinio turto
grobstymo statant Klaipėdos bažnyčią". Į kaltinamųjų suolą sėdo du
kunigai -- L.Povilonis ir B.Burneikis. Buvo teisiami dar penki asmenys.
Oficiali dingstis -- bažnyčios statytojai Klaipėdos statybos trestui esą
neteisėtai perleido 100 kubinių metrų medienos. Iš to jiems -- jokios
pelno, bet tardytojai pripaišė "nusikaltimą": pagal paskyras pirkę
įrengimus, cementą, plytas kunigai "spekuliavo valstybės medžiagomis".
Iš piršo laužta byla Vilniuje nagrinėta 11 dienų. Bažnyčios statytojus
kaltino LSSR prokuroras V.Galinaitis. Bausmes atseikėjo nuosprendį
perskaitęs LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas J.Žvirblis:
L.Poviloniui -- 8 metai nelaisvės konfiskuojant visą turtą. Vikarui
B.Burneikiui skirta 7 metai kalėjimo. Kiti talkininkai pasiųsti už
grotų 3-5 metams. Jokio turto neturėjęs L.Povilonis glaudėsi pas
žmones. Per kratą tardytojai pas jį atrado siuntinį su kojinėmis, o ten
-- trys JAV doleriai. Dar prirašė ir "machinacijas užsienio valiuta".
Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo nuniokota, aptverta lentų tvora.
Nusprendus griauti didįjį bokštą, jo viršūnė buvo apjuosta lynais,
kuriuos iš apačios traukė vilkikai. Stori plieno lynai trūkinėja, o
bokštas stovi kaip stovėjęs. Tada prie bažnyčios atriedėjo kariškių
tankai. Pavyko nuversti bokštą lynais apjuosus jį per vidurį. Po to
išniekinta šventovė buvo paversta "liaudies filharmonija".
Pirmąjį laišką Kremliui tikintieji parašė 1974 metais. Kitą peticiją
Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui Leonidui
Brežnevui nusiuntė 1979 metais -- reikalavo grąžinti Marijos Taikos
Karalienės bažnyčią, kuriai statyti leidimą suteikė SSRS Aukščiausioji
taryba. Okupuotose Baltijos šalyse tai buvo bene pirmieji legaliai
pastatyti maldos namai. Peticiją pasirašė beveik 15 tūkst. žmonių --
Klaipėdos apylinksė tuo metu jau gyveno apie 120 tūkst. katalikų.
Maskva neatsakė ir tuomet, kai tikintieji laišką dėl Marijos Taikos
Karalienės bažnyčios grąžinimo nusiuntė būsimąjam Nobelio Taikos
premijos laureatui Michailui Gorbačiovui. Tarp psirašiusiųjų buvo
įvairių religinių konfesijų atstovų, kitataučių, Antrojo pasaulio karo
veteranų. Daugiau negu šlykščiu Kremliaus funkcionierių elgesiu tada
baisėjosi ne tiktai Vatikanas, bet ir visas pasaulis -- buvo steigiami
visokiausi Klaipėdos katalikų, įkalintų dvasininkų gynimo komitetai.
Pustrečių metų išbuvęs Oršos kalėjime B.Burneikis sulaukė siūlymo rašyti
malonės prašymą. Vėliau kunigas prisiminė: "Nedaug buvo likę sėdėti,
todėl ir nerašiau. Galėjau kreiptis į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių
lygą, dėl falsifikuotos bylos. Taip ir padariau. Tuomet lagerio
viršininkas vėl įtikinėjo: "Rašyk, būk žmogus, juk matai -- valdžia
pati siūlosi paleisti. Nerašiau, netrukus ir kalėjimo laikas baigėsi".
KGB rūsiuose laikytas B.Burneikis prisiminė, kaip jį auklėjo tuometis
LSSR saugumo komiteto vadas A.Randakevičius: "Kai kameros sienomis ėmė
tekėti upės, suošė miškai, paprašiau literatūros, kad neišprotėčiau.
Vieną dieną sužvanga durys, įvirsta V.Galinaitis ir A.Randakevičius.
Jis ir sako: "Maladec Burneiki, į protą atėjai, rašyk pareiškimą, kad
atsižadi praeities, ir šį vakarą būsi laisvas. Jie manęs nesuprato".
Dvelkiant Sąjūdžio vėjams, paskutinysis koncertas užgrobtos bažnyčios
patalpose surengtas 1988 metų gruodžio 24-ąją. O kitą dieną toje
pačioje salėje B.Burneikis su kunigais jau aukojo pirmąsias Šv. Mišias.
Žmonės "liaudies filharmoniją" per parą pavertė savo maldos namais.
