Sumautas todėl, kad vakar vėlai vakare darbe palikau įjungtą kompiuterį, o jame – atidarytą elektroninį paštą. Todėl visi, kas netingėjo, galėjo pasiskaitinėti, jog esu nusivariusi kaip šuva ir norėčiau pagulėti ant šlapio akmens lapkričio dykynėje.
Taip pat – kad netrokštu rašyti apie jokius selus (čia bendrinis bebalsių dainininkų vardas) ir novaturus (čia bendrinis įsipareigojimų klientams nevykdančių turizmo kompanijų pavadinimas).
Kad nenoriu NIEKO rašyti, nes žurnalistika yra užsiėmimas galutinai nusibaigti nuo svetimų problemų, kurios nėra tavo, bet TAMPA tavo, kai imi jas analizuoti. Ypač jei į vyksmą įjungi užuojautą.
Kas netingėjo, tame elektroniniame pašte rado, kad kreditinėje kortelėje turiu tūkstančio litų minusą, o galvoje – planą, kaip pataisyti pasaulį.
Pašte nemažai apie piliules, kurias geriu (ne nuo nėštumo – nuo širdies nepakankamumo ir nuovargio), bei patarimus vaikams, kaip nenusiminti, kai jie susimaus.
Dabar jau tikrai žinos.
SUMAUTASIS nutikimas nulėmė PUIKŲJĮ: spjoviau į viską ir sėdau į autobusėlį, riedantį į lenkyną. Mano tikrosios laimės oazę.
Kai atsigavusi grįžinėju atgal į Vilnių, Pyšnos stotelėje įlipa trys studentės, visada tos pačios, - gražutės, kaip lėlės. Litovcės.
Iš kur žinau? Nes lenkės avėtų špilkas kaimo autobuse – čia jų hobis.
Bet lietuvaitės apsirengusios pagal paskirtį: juda į universitetą. Batų spalva dera prie kompiuterio įdėklo. Makiažas – irgi. Jų intonacijos puikios, o kalba - švari.
Dvi susėda greta, o ta, kuri netilpo, klesteli ant priešais esančios sėdynės, iškiša kojas į praėjimą ir atgręžia nugarą žmogui, šalia kurio ką tik nutūpė.
Šaltu veidu. Čia toks ritualas – atsiriboti nugara.
Sykį viena močiutė bandė pakrebždenti pirštu tos prestižinės studentės nugarą, bet ši nejuto. Tai močiutė, lengvutė kaip pūkelis, atsiduso ir iki stoties sėdėjo tyliai.
Paskui palengva palengva, nieko neužkliudydama, be garso išlipo. Ir nutipeno - trapi kaip džiūvėsėlis.
Bet šį sykį prie manęs sėdi vyriškis be tautybės, nes slebizavoja vokiškai - iš ranka surašyto lapo. Mintinai mokosi frazes. Vertimo – jokio. Nacijos atitikmenų – taip pat.
Veidas – labai susirūpinęs.
Žilas, padėvėtas, kokių 65-erių ar 70-ies - net manęs jau nedomintų. Bet dar primena vargetą, kuris galėtų vykti į kelionę pavartyti patale kokį vokiečių paliegėlį.
Lūpos kruta taip stropiai, kad neišlaikau: užgulu tą jo lapą. Žinote, kas ten parašyta? SCHEREN SIE SICH ALLE WEG! („Nešdinkitės jūs visi šalin!“)
„Iš kur ištraukėte šitą frazę?!“ - netenku žado.
Autobusėlis, sulėtinęs tempą, kaip tik pukši plentu pro Rudaminos
paukštyno vištų kakučių valymo stotį: Gardino tualetų kvapas laimina autobusėlį.
„Būtiniausiais frazes išsirašau iš žodyno DUDEN (Didysis vokiečių kalbos žodynas. – A.U.) Bet maniškis egzempliorius senas kaip pasaulis – visai sutrintas“, - kukliai sako vargeta.
Ir truputį parausta.
Pirmą kartą gyvenime stotyje pakšteliu į skruostą visai nepažįstamam senyvam žmogui. Ir grįžtu atgal – beveik sveika. SCHEREN SIE SICH ALLE WEG! Kartu su lapkričiu.
