Jau būtų sunku ir suskaičiuoti, kelintą kartą stringa svarbus visam Vilniui projektas.
Nors sostinės savivaldybė ir išdavė leidimą statyti šią gamyklą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija staiga suabejojo jo teisėtumu. Teisėjai sutiko su argumentais ir vėl suskubo įšaldyti projektą. Ne pirmą kartą. Greičiausiai ir ne paskutinį.
Anksčiau prieš statybas piestu stojo Vilniaus regiono aplinkosaugininkai ir keletą metų nesutiko jų palaiminti. Jie priešinosi tol, kol pralaimėjo visus teismus ir buvo priversti nusileisti.
Metai bėgo, šiukšlės kaupėsi, o vienus projektus keitė kiti. Prieš ketverius metus atliekų deginimo gamyklą norėjo statyti Prancūzijos įmonė „Constructions Industrielles de la Mediterranee“ (CNIM).
Tąkart prancūzus išvijo aplinkosaugininkai. O investuotojai išvyko nusistebėję, kad Vilnius lieka viena paskutinių Europos sostinių, kurios nenaudoja atliekų energijai gaminti.
Praėjus trejiems metams Vilnius šio titulo taip ir neatsisakė – šįkart pagalius į ratus kaišioja jau kita institucija.
Kol statomi barjerai gamyklai, pagal į sąvartynus išmetamų atliekų kiekį Lietuva atsidūrė tarp Europos atsilikėlių. Negana to, sąvartynai perpildyti, o tai jau kvepia ES sankcijomis.
Dar viena bėda – nesprendžiama atliekų problema tuština ir žmonių pinigines, mat vadinamasis sąvartyno vartų mokestis auga greičiau nei šiukšlių kalnai. Šį mokestį moka atliekų vežėjai, bet brangimą padengia visi gyventojai.
Nuo 2007 metų Vilniaus savivaldybė jau du kartus koregavo „vartų mokestį“. 2012 metais jis nuo 46,8 išaugo iki 69,9 lito už toną atliekų. Neabejojama, kad šis mokestis tik didės.
Nesibaigiantys šokinėjimai prieš atliekų deginimo gamyklą jau tampa ne tik finansine, ekologine, bet ir socialine problema.
Tačiau kitur baimės dėl atliekų deginimo gamyklų sėkmingai sklaidomos, pavyzdžiui, Skandinavijoje.
Švedai atliekas gabena į šiaurinėje Stokholmo dalyje veikiančią atliekų deginimo gamyklą.
Aplinkui ją – daugiabučiai namai, teka upė.
Gamyklos teritorijoje nejuntama jokio kvapo. Švedai tik vieną procentą atliekų išgabena į sąvartynus, nes už tai tenka labai brangiai mokėti.
Privačioje Stokholmo gamykloje sėkmingai gaminama ne tik šilumos, bet ir elektros energija, o už gautas pajamas kompensuojama dalis išlaidų. Tokių įmonių yra ne viena ir jos priverstos konkuruoti tarpusavyje – kas pasiūlys geresnę kainą, tam ir bus mokama už šiukšlių atsikratymą.
Svarbu ir tai, kad Stokholme nesiskundžiama šilumos kainomis. Gyvenantys kelerių metų senumo name moka apie 7 tūkst. kronų per metus (2600 litų), po 430 litų kas mėnesį – įskaitant ir Švedijoje šildymui taikomą nemažą 25 proc. pridėtinės vertės mokestį.
O Vilniuje, regis, labiausiai konkuruojama dėl to, kas aktyviau pasipriešins naujiems projektams.
Antai prieš atliekų deginimo gamyklą pasišiaušę žalieji pasiūlė saliamonišką sprendimą – gyventojai turėtų mažiau šiukšlinti. Bet argi tai realu augant vartojimui?
Kol Vilniuje daugybė pareigūnų ir šešėlinių veikėjų dėjo pastangas, kad neatsirastų atliekų deginimo gamykla, klaipėdiečiai ėmė ir ją pasistatė.
Tiesa, iš pradžių karas dėl atliekų deginimo buvo pranašaujamas ir uostamiestyje.
Net kai kurie Seimo nariai kreipėsi į teismą reikalaudami panaikinti Klaipėdos savivaldybės sprendimą leisti statyti tokią gamyklą.
Buvo sujudę ir šio miesto gyventojai, ir žalieji. Bet negi šoksi prieš užsienio kompaniją. Todėl Suomijos koncernui „Fortum“ priklausanti įmonė jau sėkmingai veikia ir siūlo pigesnę šilumą.
Beje, netgi aplinkos ministrui V.Mazuroniui pasirodė geras Klaipėdos objektas, o dėl Vilniaus gamyklos vizijos jam kilo abejonių.
Gal jau sėkmingai uostamiestyje pasibaigusių statybų inspektoriai buvo ne tokie priekabūs kaip jų kolegos sostinėje? Gal teisėjai supratingesni ar gyventojai sąmoningesni? Kažin.
Vadinasi, priešinimosi priežasčių reikėtų ieškoti giliau. Ko gero, svarbiausia jų ta, kad Vilniuje gamyklą ketina statyti bendrovė „Reenergy“, kuri yra susijusi su koncernu „Icor“.
Atrodo, vien pastarasis vardas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, pradedant Prezidentūra, kelia alergiją, kad ir kokius projektus investuotojai siūlytų.
Net jeigu koncernas pažadėtų aukso kalnus, neabejotina, tai neįtikintų nei valdininkų, nei leidimus statyti stabdančių teisėjų.
Kol įgyvendinant svarbius projektus laimės ne sveikas protas ir ekonominė logika, o aukštų pareigūnų ambicijos, kol įvairios kontroliuojančios tarnybos ir netgi teismai bus tampomi už virvučių, kol bus tiesiamas raudonasis kilimas tik užsienio bendrovėms, o iš Lietuvos investuotojų bus šaipomasi, toliau stebinsime Europą pildami šiukšles į krūvas.
