Taigi, ar pastebėjote, kas darosi aplink? Tokio neigiamybės, blogų emocijų ir kitokio sielos vargo uragano aš neprisimenu. Neprisimenate ir jūs.
Žiniasklaida tiesiog pasiuto. Aš ir pats esu jos dalis, todėl man nebaisu kaltinti. Ko vertas vien skyrybų šlovinimas net nebe atviru tekstu, bet ištisu nauju televizijos ir spaudos žanru, kuris savo makabriška esybe be vargo sudirba net kokį nors „Bėdų turgų“.
Tame turguje nors sprendimai gale kažkokie būna, o gličiose skyrybų kronikose juk viskas baigiasi išnarstyta širdgėla ir nešvarių skalbinių kėtojimu – visi išsiskirsto liūdnesni, nei prieš laidos pradžią. Aš jau bijau net penktadieniais „Duokim garo“ įsijungti, nes bijau, kad ten šį kartą bus geriausios laidotuvių melodijos, nes linksmo jau nebeįmanoma tikėtis.
Atsiverčiu internetą: Dalia Ibelhauptaitė TV laidoje pravirks ir pasakos (na, kol perskaitysite šį straipsnį, jau bus papasakojusi, bet tai nieko, pamatysite pakartojimą): „žudžiausi gal keturis kartus“ (pagal interneto evangelinę tradiciją, reikėtų pridėti „ir paskui verkeu koke valandą“, bet tiek jau to). Kai kalbame apie tai, kad menas ir menininkai įkvepia aplinkinius, tai galvojame būtent apie tokius pavyzdžius.
Lenkai žada statyti prekybos centrus, į kuriuos suvažiuos absoliučiai visi baltarusiai, nes jiems nebereikės vizų, ir mes liksime čiulpti piršto. Menininkas Maskvoje prisikalė sėklides prie grindinio (tiesa, dabar jį žada bausti, ir čia nežinai, ką pasakyti: viena vertus, gaila grindinio ir nereikėtų jo gadinti vinimis, antra vertus – vis geriau, negu kreidutėmis rašyti „TIE-SOS“, vis įvairovė).
Paskaitykite antraštes. Palūžo, žuvo, sužeistas, pražudė, atsidūrė už grotų, mirtinai sutrypė, išviliojo iš socialiai remtinos pensininkės pusės metų santaupas – šimtą tūkstančių litų. Taboras, narkomanai, heroinas, žlugęs verslas, skaudi nelaimė, meilės naktį dovanojusi mergina ilgam sudaužė vaikino širdį.
Jūs sakysite – visada taip buvo, ką, tik dabar pastebėjai? Nevisada. Tokio pasimėgaujančio įklimpimo į neviltį ir blogas naujienas nėra buvę. Kartais atrodo, kad net skaičius „2014“ jau tinkamas tik kokiam nors filmui, nes metai tokiu numeriu jau net nebeateis; liks tik amžinu tryliktuoju numeriu pažymėtieji.
Sako, lapkritis yra blogiausias metų mėnuo. Kitas ginčytųsi (mano paties gimimo diena lapkričio 26 dieną, ir patikėkite, aš tikrai darau labai blogas šventes, arba išvis nedarau jokių), bet aš nesivelsiu į diskusijas: galbūt taip ir yra. Galbūt čia lapkritis ir jo šalti lietūs.
Arba galbūt čia kalta mėnulio fazė: ji prasideda tik dabar, kai skaitote šias eilutes, o nusipelnę lunatikai jau pasiruošę darbui ir gynybai.
Į Kauną atvyksta Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, bet miesto valdžios atstovai apie tai sužino iš žiniasklaidos. Kitur referendumą inicijuojantys klounai skundžia prokuratūrai žurnalistus, nes šie viešai juokiasi iš jų palapinių ir lapelių.
Net bedarbiai buvę žiniasklaidos darbuotojai, nesėkmingai visą vasarą gydyti gamtos prieglobstyje, vėl galanda kirvius, atšipusius nesėkmingose kovose, ir ruošiasi į paskutinį mirtiną mūšį su humoru ir pašaipomis žiniasklaidoje, kad pagaliau teismai uždraustų viską, kas turi ir gali būti uždrausta. Žinia, gali būti ir blogiau: štai Sirijoje kovotojai per klaidą nukirto galvą saviškiui ir, tik įkėlę klipą į internetą, suprato pasielgę nekorektiškai, ir galimai nusižengę profesinės etikos reikalavimams. Nukentėjusio atsiprašyta, suklydę kovotojai įspėti.
Susibėgantys į vieną vietą nelaimių, liūdesio ir beprotybių upeliai turbūt yra sutapimas. Viskas yra ne taip jau blogai. Geras naujienas tiesiog ignoruojame: kai atsigauna darbo rinka, niekas apie tai nekalba. Kalbėdavo tik apie bedarbius.
Kai sumažėjo šildymo sąskaitos, nelabai kas atkreipė dėmesio (geras ženklas, kad tas sąskaitas būtų gerai vėl padidinti, nes jei niekas nesidžiaugia, reiškia, nelabai tai ir svarbu). Kai degalai pigesni nei prieš pusmetį, ar kas nors pasidžiaugia ir nusišypso?
Nieko panašaus. Blogų naujienų tiek, jog jau beveik patys įtikėjome, kad kitaip negali būti, ir kad, nenorint atrodyti kvailiu arba nesiorientuojančiu aplinkoje, reikia ir toliau gilintis tik į tai, kas yra bloga ir beviltiška. Kaip visada, aš būčiau linkęs kaltinti pačius žmones, kad neparodė deramos atsakomybės ir šį rudenį pasidavė nepamatuotam, nematytam ir neatsakingam pesimizmui.
Tačiau turiu jums gerą naujieną. Žinote, ką paskaičiavau? Iki vasaros, arba bent jau šilto metų laiko, saulės ir šortų liko vos apie 3000 valandų. Dabar jums bus lengviau ištverti, kol pasibaigs dabartinis nelemtas etapas.
