Nuo Palangos iki Zarasų, nuo Druskininkų iki Biržų tegu skamba iškilmingas mykimas, kad Lietuva, tėvynė mūsų, lupa devynis kailius už tai, ko šešios pėdos po žeme nė su išmaniuoju telefonu nerasi.
Grūskime į inkvizicijos ratą tai, ką Lietuvoje laikome savo tėvyne dainų ir artojų – valdžią. Aimanuokime: už ką tu mus šitaip baudi – metų metus šildaisi karštomis derybomis su „Gazprom” vamzdžiais ir šiltomis kalbomis apie išganingą daugiabučių renovaciją.
Bet nuo kalbų sąskaitos nesumažės. Tad gal metas imtis veiksmų? Išjunkime žydruosius altorius. Mokesčiams už elektrą sutaupytus pinigus galėsime skirti sumokėti už šildymą, kurio ne tiek daug ir reikės, jei visi pakilsime iš lovų kapų ir judėsime, tiesiog zuisime po kambarius.
Jei viso namo gyventojai rytais ir vakarais darys visuotinę mankštą, pasigamins tiek energijos, kad bendrijos pirmininkas, nusileidęs į rūsį, galės iki minimumo prisukti negailestingais vamzdžiais tekančius mūsų pinigus.
Bent jau megzkime. Pirštų, virbalų ir siūlų trintis juk irgi gamina energiją.
Ką jau kalbėti apie nusimegztus vilnonius megztinius, kojines, pirštines, šalikus – jais apsimuturiavę galėsime judėti kiek mažesnėmis apsukomis ir nepervargę pasigaminti tiek pat energijos.
Apmezgę save imsimės namo. Neįmanoma? Nenuleiskime rankų – jei kažkas sostinės Vinco Kudirkos aikštėje sugebėjo apmegzti medį, mes susitelkę tikrai įstengsime įvairiaspalviais megztiniais aprengti visus kiaurus daugiabučius.
Kai šalies miestai pražys širdį dainuoti verčiančiomis spalvomis, imsimės dainingesnių darbų. Tada būsime pasirengę. Tada jau galėsime. Tada tikrai išdrįsime apmegzti Seimą.
