Tokiems, ypač tiems, kurie jaučia vidinį pyktį, patarčiau nedaryti gerų darbų dėl kitų. Geriau nuveikti ką nors gero dėl savęs.
Mane sudomino vienas tyrimas, kuris parodė, jog lietuvės moterys sau kasdien skiria dviem valandomis mažiau nei skandinavės.
Todėl, kai tenka bendrauti su didesne moterų auditorija, paklausiu: ką veiktumėte, jei kasdien galėtumėte dvi valandas skirti tik sau? Atsakymai mane nustebina. Moterys dažniausiai atsako, jog keptų pyragus. O juk jie skirti ne tik jai, bet ir visai šeimai.
Taip, moterys turi rūpesčių, jos galvoja apie kitus – vaikus, vyrus, kates, šunis, daržus. O jei pačioms nelieka laiko, nieko tokio...
Manau, kiekvienai reikėtų kasdien pabūti su savimi, paskaityti knygą, susitikti su draugais ar bent pasilepinti vonioje. Tuomet gal ir atsirastų noras padėti kitiems – pirmiausia savo giminėms, kaimynams, bendradarbiams.
Į savanorišką veiklą įsitraukiau maždaug 1989 metais. Humanistinio jaunimo sąjunga, kurios idėjinis vadas buvo mano dabartinis vyras Artūras Zuokas, rengė politizuotas jaunų žmonių akcijas.
Aš sumaniau imtis kiek kitokios veiklos. Tuo metu Vilniuje buvo 200 vaikų, įtrauktų į rizikos grupę. Pradėjome juos globoti.
Kai po kelerių metų surengiau pirmąjį aukcioną, norėdama surinkti lėšų vienam sostinės pastatui restauruoti, nutiko nuostabus dalykas. Mums liko 13 tūkstančių litų! Tai buvo didelė suma, tad maniau, jog ją reikėtų skirti kokiam nors projektui, apimančiam visą šalį. Bet koks tai projektas galėtų būti?
„Kodėl jūs nekalbate apie krūties vėžį?” – paklausė vieno ambasadoriaus žmona.
Pasakiau, jog apie jį nė neverta kalbėti – prieš vienuolika metų visi, taip pat ir aš, manėme, kad ši diagnozė mirtina. Kai pradėjau ieškoti informacijos, pašiurpau sužinojusi, jog iš 44 šalių Lietuva pagal mirštamumą nuo krūties vėžio buvo antrojoje vietoje po Albanijos.
Per vienuolika projekto „Nedelsk!” metų aplenkėme kai kurias Europos Sąjungos šalis, tarptautinėse konferencijose Lietuvos pavyzdys dabar rodomas kaip stebuklas, nes padarėme didžiulę pažangą.
Prieš penkerius metus „Nedelsk!” Europos Parlamente buvo apdovanotas kaip „Low Budget-Big Impact” – mažo biudžeto, bet didelio poveikio projektas.
Buvo akimirkų, kai nusvirdavo rankos ir jausdavau neviltį. Juodžiausia buvo po septynerių veiklos metų – skaičiai rodė, jog vėžio atvejų tik daugėja. Statistika negailestinga tik todėl, kad mes randame tai, ko ieškome. Dabar galiu pasidžiaugti, kad rezultatas kur kas geresnis.
Skaudu buvo, kai viename miestelyje rožinio autobusiuko komandą moterys apšaukė. Įžeidinėjo, grasino, kad mūsų neišleis, užbarikaduos.
Regis, dauguma žmonių mano, jog „Nedelsk!” – tai valstybės finansuojama programa. Anaiptol. Šis projektas gyvuoja tik dėl rėmėjų, skiriančių piniginių lėšų, ir savanorių, aukojančių savo laiką. Jiems reikia dėkoti už 780 surastų krūties vėžio atvejų vos ne karo sąlygomis – autobusėlyje. Jei ne projektas „Nedelsk!”, daugelis tų atvejų nebūtų diagnozuoti laiku, o juk atradus ligą tikimybė gyventi – 90 procentų.
Padėkos iš nieko nelaukiu, bet nesitikiu ir grasinimų, įžeidinėjimų.
Jokiu būdu nejaučiu pykčio. Tiesiog tuomet nusprendėme važiuoti į dar mažesnius miestelius, kuriuose medikai per dieną galėtų patikrinti visas atėjusias moteris.
Girdėjau sakančių, kad man savanoriška, labdaringa veikla tarsi priklauso dėl statuso. Tačiau nesu niekam įsipareigojusi ir niekam nieko neprivalau.
Bet džiaugiuosi praėjusiu spaliu – keturios įmonės surengė Rožinio kaspino dienas. Jų metu moterys prekiavo savo keptais pyragais, o surinktas lėšas skyrė „Nedelsk!” projektui. Viena įmonė surengė smagų vakarėlį su rožiniais kokteiliais. Nuostabu pajusti, kad man nebereikia kviesti jungtis, burtis, kad yra savanorių.
Mane įkvepia ir jaunoji karta. Dabar dažnas studentas savanoriauja, tai tampa norma. Tad tėvai gali mokytis iš savo vaikų. Mūsų dukra Gabrielė studijuoja užsienyje ir priklauso net kelioms savanorių organizacijoms.
Mano požiūris į savanorystę pasikeitė. Anksčiau maniau, jog gerą darbą turi daryti besąlygiškai. Ne – tam reikalinga motyvacija. Kviesdama savanorius teigiu, jog taip galima įgyti naudingų pažinčių, išmokti koordinuoti didelius projektus, pagaliau puikiai praleisti laiką.
Jei vis dar tai atrodo nereikalingas laiko gaišimas, jei vis dar gaila energijos skirti kam nors kitam – skirkite jo sau. Bent dvi valandas per dieną.
Agnė Zuokienė yra projekto „Nedelsk!” sumanytoja
