Lietuva jau pagarsėjo visoje Europoje kaip valstybė, išugdanti daugiausia aukštojo mokslo diplomą turinčių specialistų, tačiau kiekybės faktorius dažnai primena ir kokybinius išsilavinimo trūkumus.
Šie trūkumai greitai atsiskleidžia darbo rinkoje, perpildytoje diplomuotų įvairiausio plauko vadybininkų, retai galinčių pateisinti sugebėjimus, išdidžiai surašytus jų gyvenimo aprašymuose.
Problemos prasidėjo jau tada, kai universitetai plačiai atvėrė duris visiems, ateinantiems su krepšeliu ar galintiems mokėti už mokslą bei manantiems, jog viskas, ko jiems trūksta – aukštojo mokslo diplomas.
Atsiradus paklausai, atsirado ir disciplinų pasiūla, o išradingesni universitetai pradėjo siūlyti ne tik visų gyvenimo sričių vadybas, bet ir būrimo iš delno kursus bei kitokias išmoningas ezoterines veiklas, labiau tinkančias ne mokslo, o psichiatrijos įstaigų kaimynystei.
Nenuostabu, jog toks diplomų dalijimas bet kam, gebančiam laiku išsiristi iš lovos, nueiti į egzaminą ir ten parodyti minimalius išsilavinimo ar tiesiog nusirašymo gebėjimus, sukūrė diplomuotų kvailių kartą.
Kartą, kuri darbdavius užverčia ne tik gyvenimo aprašymais, bet ir problemomis, susidūrus su naujojo darbuotojo nekompetencija ir ją viršijančiais įgeidžiais. Neatrodo keista ir tai, kad bakalauro diplomas tapo beverčiu pažymėjimu, suteikiančiu nebent galimybę siekti vis dar šiokią tokią vertę išlaikančių magistro studijų.
Tiesa, gabesni jau prieš dešimtmetį pradėjo vykti į užsienio universitetus, gebančius išlaikyti studijų kokybės lygį, pasiūlyti betarpiškai bendraujančios akademinės bendruomenės patirtį, padorias gyvenimo sąlygas bei ateities perspektyvas.
Likusiems Lietuvoje tenka susitaikyti, jog studijuos aplinkoje, kur papildomais darbais užsivertęs ir išgyventi bandantis dėstytojas paskubomis bruks į galvą informaciją, pustuštei žiovaujančiai diplomų medžiotojų auditorijai.
Geriausią kritiką dabartinei Lietuvos aukštojo mokslo sistemai yra pateikęs profesorius Leonidas Donskis, pastebėjęs, kad universitetai Lietuvoje yra ministerijos žaisliukai, kurie niekada neišsivaduos iš išlikimo problemos, kol patys nepradės formuoti ir įgyvendinti savo vizijos.
Dažnai girdime pavirkavimų, jog šalyje nelieka net į geriausiųjų penktąjį šimtuką patenkančių universitetų. Problema ne pačiame universitetų, mokslininkų ar studentų potenciale, problema slypi ministerijų troškime daryti įtaką ir valdyti sukurtą aukštojo mokslo tinklą.
Tad į penktąjį šimtuką nepatenka ne mūsų universitetai, o reformų blaškomos ministerijos. Deja, bet Lietuvoje niekas nesivaiko gerų mokslininkų ar specialistų taip, kaip godžiai gaudomi krepšelius atsinešantys studentai, kurių motyvacijos neskatina standartizuota programa ir institucinis bendravimas.
Taip universitetas tampa įstaiga, kurioje ne ugdoma asmenybė, o užsidirbamas diplomas, o dėstytojas tampa ne moraliniu autoritetu, o savotišku žinių administratoriumi.
Jokia ministerija ir joks ministras nesugebės vienu burtų lazdelės mostu išspręsti universiteto problemų, jei nebus siekiama universiteto veiklos liberalizavimo ir didesnės autonomijos sprendimams.
Tačiau tai būtų labai pavojingas žingsnis, mat universitetai pradėtų auginti ne vien diplomuotus specialistus, reikalingus rinkai, bet ir žmones, gebančius kritiškai ir blaiviai mąstyti. Be to, tektų susitaikyti ir pripažinti, kad Lietuvai nėra reikalinga tiek aukštojo mokslo įstaigų, kad kai kurios iš jų nešioja tik universiteto mundurą, nors iš tiesų yra diplomų ir nekompetencijos spaudyklos.
Tiesa, šie nekompetentingi veikėjai vėliau užpildo įvairių partijų gretas ir išdidžiai teigia, esantys aukščiausios prabos specialistai, gebantys vadovauti ministerijoms ir departamentams. Tokio tipo žmonių galima rasti ir šios koalicijos Vyriausybėje. Atpažinsite juos iš troškimo pabėgti nuo žurnalistų ar opozicijos klausimų, greitai lakstančių akučių bei frazių „aš jau pasakiau viską, ką norėjau pasakyti“ ar „nekomentuosiu“.
Viena iš priežasčių, kodėl susiduriame su nekompetencijos problemomis – humanitarinių ir socialinių mokslų devalvacija.
Jau kelerius metus girdime, jog populiariausios lieka socialinės srities studijos. Ir nenuostabu, diplomų medžiotojams tai patys puikiausi plotai, kuriuose be didelių pastangų gali ganytis ir visiškas neišmanėlis.
Tam yra įvairių giluminių priežasčių – nuo supaprastinto priėmimo ir išplėsto studijų lauko iki paprasčiausios sovietinių laikų dėstytojų nekompetencijos ir nenoro užleisti savo vietas jauniems specialistams.
Tačiau neturėtume pamiršti, kad valstybei tiesiog būtinas stiprus kultūrinis elitas, kurio, skirtingai nei statybininkų, inžinierių ar informatikų, neatsivešime iš pigesne darbo jėga gausių trečiojo pasaulio šalių.
Beje, net ir užsienio studentų, atvykstančių iš šalių, kuriose aukštasis mokslas dar likęs ne kiekvienam pasiekiama prabanga, įsileisti mes nelinkę. Kodėl? Galbūt jie kilstelės konkurencijos kartelę ir pažadins miegančius diplomų medžiotojus, privers pasitempti abejingus dėstytojus. Ministerijai tai kelia nerimą.
Nedėkite didelių vilčių į diplomuotų kvailių kartą. Kol universitetas bus šventovė, kurios negalima uždaryti, bet privalu valdyti iš dramblio kaulo bokšto ministerijoje, tol ir toliau bus štampuojami būsimi ministrai, nekomentuojantys situacijos, nesugebantys suvokti net elementarių valstybės valdymo procesų, darantys gėdą vietiniu ir Europos Sąjungos lygiu, bet žinantys esą valstybės vadovai.
O dabar atsakykite sau, kam naudinga ši kvailių armija?
