Šiemet Vaškevičiai – konkurso „Metų ūkis“ pirmosios vietos laimėtojai Kaišiadorių rajone. Snieguolė – buvusi pradinių klasių mokytoja, Andrius – ūkininkas, dar ir ugniagesys. Darbštūs, visuomeniški – tokius juos pažįsta kaimynai ir kolegos ūkininkai.
Be žemės esi niekas
Vaškevičių ūkis ne per didžiausias: 90 mėsinių galvijų ir jų mišrūnų, 80 ha žemės ūkio naudmenų ir, kaip patys sako, nebėra kur plėstis, nes aplinkui – augalininkyste besiverčiantys ūkininkai, nė vienas žemės neatsisakys.
- Skaudžiausia dėl valstybinės žemės. Kai tik matininkė pasakė, kad netoliese yra vienas laisvas žemės sklypas, medžius, krūmus išrovėme, sutvarkėme visą masyvą, būtume jį pirkę, tuo nuolat domėjomės, bet žemėtvarkininkai prašymų nepriėmė, - pasakoja Andrius apie 7 hektarų žemės gabalą.
Galiausiai ūkininkui buvo pasakyta: tos žemės nebedirbki, jos net nuomoti nebegalėsi, nes ją atidavėm miestiečiui, pagal išvadas atsikėlusiam žemę! O jie, čia pat gyvenantys ūkininkai, galvojo apie ateitį, aplinkui tą sklypą net mažus žemės gabaliukus supirko, kad kada nors sujungtų į bendrą. Dabar jau nieko nepakeisi, nors dalyvauji projektuose, esi įsipareigojęs.
- Pamatysi, Andriau, pabus ta žemė metus kitus ir tau pačiam ją pirkti pasiūlys, tik už daug didesnę kainą, - suprasdamas ūkininkų problemas sako Lietuvos ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas Saulius Stirna. Ir jis teisus, nes kalba iš patirties, matydamas barjerus vietiniam žemdirbiui, kurių Lietuvos ūkininkai dažname rajone nepajėgūs įveikti.
Prieš keliolika metų Andrius dirbo Danijoje, kiaulių ūkyje, užsidirbo pinigų, grįžęs iš užsienio nusipirko buvusią kolūkio karvidę, joje dabar gyvuliai nebetelpa. Niekas nepatarė, ko imtis pirmiausia, jauni žmonės neturėjo patyrimo. Ir pinigų nebuvo daug, bijojo bankų, nenorėjo į skolas lįsti.
Didžiąją Vaškevičių ūkio žemės dalį dabar užima pievos, keliolikoje hektarų sėja javų veršeliams. Visus darbus nudirba savo šeimos rankomis, kol jauni ir stiprūs. Ir tas pušaites palei kelią patys sodino, ir vaismedžius, patys namučius įsirengė. Toliau už sodybos ketina statyti pirtelę. O čia pat, už aptvaro, netoli namų, ganosi galvijų banda.
- Aš – karvių globėja, - juokauja Snieguolė. Andrius pritaria – kai tik žmona į aptvarą, visa banda paskui ją.
Turi kitus darbus
- Kažkada dirbau pradinių klasių mokytoja, bet man tai nebuvo prie širdies. Visada norėjau gyventi kaime, - sako Snieguolė. Ir pasakoja, kaip kartu su tėvu ir seserimi dalyvauja šeimos versle. Zūbiškėse esančioje sesers Rūtos Kriaučiūnaitės individualioje įmonėje ji dirba kokybės vadove.
Toji įmonė savo cechelyje gamina konservus iš žvėrienos, jautienos, avienos, kalakutienos. Taip pat dešras, šaltieną, rūkytus ir vytintus gaminius, priima užsakymus.
- 250 g konservuotos mėsos į dėžutę sudeda, jokių kruopų ar kitokių priedų. Atidarei ir matai, ką valgai, - sako Snieguolė.
Receptūrų nepagailėjo Kaišiadorių agrofirma, iš jų perka prieskonius, kitus priedus. Jautiena – iš pačių Vaškevičių ūkio. Viskas savo.
Įmonė yra sukūrusi keletą darbo vietų aplinkinių kaimų žmonėms. Sesers verslas neišvengia sezoniškumo, o darbo, pasak Snieguolės, įmonės darbuotojams daugiausiai rudenį ir žiemą.
Andrius – ne tik ūkininkas, jis dar ir ugniagesys, dirba Kaišiadorių rajono priešgaisrinėje tarnyboje. Spėja visur, o jeigu pritrūksta laiko – iki sutemų triūsia. Prie darbo ūkininkai pratina ir savo berniukus – septynerių Matą ir trylikos Roką.
Vyresnysis sūnus jau rimtas pagalbininkas ūkyje, jis domisi technika, o šiemet per patį darbų įkarštį gaminant šienainį net savo tėtį aplenkė, 120 ritinių vytintos žolės susuko.
Vaškevičiai sako, kad su melžiamomis karvėmis buvo pernelyg daug darbo, todėl anksčiau turėtos bandos atsisakė. Mėsinius galvijus augina jau 10 metų. Bandė laikyti ir stručius, bet suprato: geriausia jiems – mėsiniai galvijai.
Arti žemių neliko, čia pat – Neries vingis riboja, o prie upės miestiečiai sklypus išsipirkę, imkit, sako, ganykite, o mes išmokas pasiimsime.
Pašarus Vaškevičiai gamina patys, sėja liucernų, pievas atnaujino, žada pasėti dobilų, nes Krivonyse tėtis žemės masyvą atidavė.
- Mūsų galvijai ganosi aplinkui namus, iki Neries, toliau neginame. Vežame tik telyčias į Gegužinės kaimą, - sako Snieguolė.
Gražu matyti, kokios šio ūkio karvės, kaip jos elgiasi šeimininkams įėjus į aptvarą. Vaškevičiai prisimena, kaip kartą nutrūko jų didžiulis šuo Lota, įlėkė į aptvarą, karvės akimirksniu ratu sustoju, o veršiukai – vidury bandos.
- Taip motinos saugo savo vaikus, matyt, ir vilkai karvėms nebūtų pavojingi, jos apsigintų, tik avys, mažesni gyvulėliai, prieš pilkius bejėgės, - sako Andrius.
Kadaise ir Vaškevičiai galvojo apie avis, Andrius Snieguolei gimtadienio proga 10 avių buvo padovanojęs.
- Man visi mažiukai gyvūnėliai mieli, - sako Snieguolė. Ir pasakoja, kad tos avys lakstė visur, ne taip, kaip karvės, jos net elektrinio piemens nepaisė. Karvė prieis, „paragaus“ elektros prie aptvaro ir nueis, o avys nuėdė visus gėlynus. Snieguolė sodina gėles savo širdžiai pamaloninti, o jos skabo be gailesčio. - Buvo tėčio gimtadienis, sakau – priimk mano dovaną – avis. O jis nebuvo prieš. Mainais mums kelis savo gyvulius atidavė, dabar jis laiko apie 60 avių ir viskas gerai, - apie draugiškus ūkininkavimo santykius su tėvais kalba Snieguolė.
Visur reikalingas išmanymas
Priklausymas asociacijoms, ginančioms žemdirbių interesus, teikia informacijos ir problemas išgirsta, padeda apsispręsti, nes po vieną jie būtų niekas.
Apie tai kalbėdamas LŪS Kaišiadorių skyriaus pirmininkas sako, kad Vaškevičiai – aktyvūs LŪS nariai, šiemet įstojo į Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją.
Nors narystė, pasak ūkininkų, kainuoja, bet ir naudos yra. Dabar sykiu su šveicarais įvertins bandą, asociacijos atstovai atvažiuos, gal sutartį pasirašys.
- Jie pageidauja būtent mišrūnų ir nenori, kad gyvulys būtų šertas melasa, - sako Snieguolė, pridurdama, kad jie melasos nenaudoja, net nežino, kas tai yra. Paprasčiausiai jie ūkininkauja ekologiškai.
Tai tipiškas šeimos ūkis, nes nesamdo nė vieno žmogaus.
- Darbininkų rasti sudėtinga, - sako Snieguolė. Kai reikėjo stogą taisyti, patys tvarkėsi, vyresnysis Rokas padėjo, taip ir kitus darbus nudirba.
Jeigu vaikui kas nepavyko – pamokei, patarei, jis ilgai prisimins, o kiekvienas pakviestas tuojau paklaus – kiek mokėsi, jei po 30 Lt už dieną, nedirbs, dar pasidomi, ar pietūs bus. Nors visiškai neaišku, ką jis geba dirbti. Padieniai darbininkai iš karto iškelia savo sąlygas net neklausdami, nei koks bus darbas, nei kokia kvalifikacija reikalinga. Svarbiausia - ką duosi, nes dirbti nelabai kas nori.
- Be darbo nieko nebus, - sako Saulius. Reikia pašarų, reikia priežiūros gyvuliams.
O apie tai, koks protingas gyvulys gali būti, Snieguolė sako seniai pastebėjusi.
- Turėjome karvę vardu Pupytė, ji buvo labai panaši į hailendų veislę. Būdavo, jeigu karvė veršiuojasi, ji tarsi pribuvėja, vis šalia, kiekvieną piendavę išlaižys, nuovalas sutvarkys, jeigu jaunesnė – moko, kaip jai elgtis, jeigu veršiukas nemoka prie tešmens prieiti – pastums.
Bendravimo, koks būna tarp gyvulių, dažnam žmogui vertėtų pasimokyti.
O patys ūkininkai mokosi iš gyvenimo. Seniau važiuodavo naktimis į fermą, budėdavo, kai karvės veršiuodavosi, dabar viskas išeina savaime.
- Kuo mažiau žiūri, tuo karvėms lengviau, nes jos nepatiria streso, pačios apsieina, - sako Snieguolė.
- Bandoje turėjome baikščią karvę. Ji turėjo veršiuotis, vis nerami vaikščiojo. Gaudėme, o ji – per tvorą ir per laukus. Rytą grįžo su veršiuku.
Kaime žmonės kartais stebisi, kaip mes žiemą galime leisti karves į lauką. Sninga, o jos lauke, stovi tarsi kupetos po sniegu. Tai protingi gyvuliai, nei sušąla, nei serga.
- Man didžiausias stresas, kai gyvulius reikia parduoti, kai juos reikia krauti į furgoną, - sako Snieguolė. - Gyvulys tokiomis gailiomis akimis žiūri, nors tu ką.
Telyčaičių jie neparduos, laikys savo bandai plėsti, nors nepakanka žemių. Būna, kad kaimynystėje nupirktame sklype apsigyvena miestietis ir sako – karvių čia šalia neganyk, man smirda, zyliai puola, o turime mažų vaikų. Ir ką daryti? Nesipyksi su kaimynais, belieka nušienauti, ir viskas. Tenka prie daugelio dalykų taikytis ir nėra taip paprasta.
Artimiausiu metu ūkininkai norėtų investuoti į techniką, ketina pirkti šienapjovę, nori didesnio krautuvo, dar pirks skutiklį ir gaudyklę gyvuliams. Priekabą pats Andrius yra pasigaminęs.
Ūkininkai su meile kalba apie gyvulius, vardais šaukia, o šie suprasdami geru elgesiu atsilygina, šalia sodybos ganydamiesi kaimo kraštovaizdį puošia.
Andrius pasakoja, kad šiemet turėjo dvynukus veršelius, vieną jų motina prisileido, kito – ne. Teko maitinti, rūpintis mažyliu. Išgyveno!
