Spręs ne kokia nors abstrakti savivaldybė, o joje absoliučią valdžią turinti viena partija: Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kuri neslepia norų kuo labiau nužeminti lietuvių kalbos naudojimą visoje Lietuvos valstybėje, ką savo valdomuosiuose rajonuose ji žingsnis po žingsnio ir daro.
Nepaisant to, kad į Vilniaus rajoną, kaip Vilniaus miesto prieigas, atsikrausto gyventi vis daugiau gyventojų, ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių žmonių, kurie norėtų, kad jų vaikai mokytųsi valstybine lietuvių kalba, šio rajono valdžia žalią šviesą būti uždega visų pirma lenkakalbėms mokykloms ir darželiams. Šiandien, šioje, kaip suprantu, Lietuvos dalyje, net lietuviai priversti leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir darželius.
Pavyzdžiui, kaip teigia šio rajono Riešės, Didžiosios Riešės ir Bendorių gyventojai eilėje į lietuviškąjį darželį stovi 200 vaikų, kai pats darželis, beje, įsikūręs senose patalpose, gali priimti tik 38 vaikus. Vilniaus rajono savivaldybė, kaip teigiama, yra kurčia raginimams atidaryti dar vieną lietuvišką vaikų darželį, o tuo tarpu eilių į lenkakalbius darželius nėra.
Tarsi sakoma, norite gyventi čia, mūsų krašte, kur valdo LLRA, veskite juos į lenkakalbius darželius ir auklėkite vaikus ta pačia dvasia.
Prieš tokius Vilniaus rajono savivaldybės politikų veiksmus šią savaitę protestavo visuomenininkai. Pažvelgę į LLRA partijos politikus, priimančius tokius sprendimus, kai kurie žmonės gali nuspręsti, kad blogi yra lenkai. Tai gal galėtų įsikišti ir lenkų inteligentai Lietuvoje, sustabdyti tokį neleistiną LLRA politikų elgesį šiame rajone ir kitur, kur LLRA politikai laikosi panašios politikos bei taktikos švietimo srityje. Būtų gražu, jeigu neabejingi savo valstybei ir valstybinei kalbai lietuviai, lenkai ir kitų tautybių žmonės imtųsi bendrų veiksmų prieš tokią lietuvių diskriminacijos politiką.
Bet svarbiausią klausimą vis dėlto skiriu Lietuvos valdžiai, kuri su LLRA yra bendroje koalicijoje ir švietimo ministrui Dainiui Pavalkiui, deleguotam nuo Darbo partijos. Tai, ar Jums yra vis vien, kad lietuviai, gyvenantys Vilniaus rajone, Lietuvos valstybės sostinės priemiesčiuose, neturi galimybės savo vaikų vesti į lietuviškus darželius, o, jeigu uždarys šią mokyklą, tai ir į lietuvišką mokyklą?
Ar norite pasakyti, kad Lietuvos valdžia bejėgė sustabdyti lietuvybės židinių naikinimo politiką Pietryčių Lietuvoje? Ir, kad visa tai yra tik grupelės visuomenininkų bei vietos gyventojų reikalas?
Bent jau iki šiol atrodo, kad ši problema nė motais ne tik Vyriausybei ar valdančiajai koalicijai, bet ir opozicijai Seime. Nesigirdi ir jokio balso iš šalies vadovės pusės.
Suprantama, kad ankstesnioji Vyriausybė priskaldė labai daug malkų švietimo srityje, dėl ko buvo uždaromos lietuviškos mokyklėlės ne tik Pietryčių Lietuvoje, bet ir kitose Lietuvos vietose.
Ir dar buvo nuspręsta atiduoti švietimo politiką: mokyklų, darželių klausimus spręsti savivaldybėms, tarsi aiškinant, kad valstybė yra „ne prie ko“. O tuo tarpu iš Lenkijos girdime kalbas apie 1000 zlotų premijas Pietryčių Lietuvoje besimokantiems lenkų vaikams. Ten yra valstybinė politika polonizacijos klausimu.
Tai gal iš Lenkijos galėtų pasimokyti ir Lietuva? Visų pirma, suformuojant politiką lietuvybės išlaikymui. Ne tik už Lietuvos ribų. Reikia kalbėti apie ją ir pačioje Lietuvoje, ypač mūsų valstybės pietrytinėje dalyje. Galbūt reikėtų priimti mokytojų, dirbančių šioje Lietuvos dalyje, skatinimo programą, kokią turėjome atkūrę savo valstybės Nepriklausomybę, užtikrinti, kad kiekvienas norintis tame rajone galėtų mokytis lietuviškai, leisti vaikus į lietuviakalbius vaikų darželius.
O, jeigu pasirodytų, kad yra politikų, kaip kai kurie LLRA veikėjai, kurie toliau savo kiemo nemato, ar nereikėtų teisiškai perimti atsakomybę už švietimo politiką valstybės institucijoms.
O gal rimtas pokalbis galėtų įvykti ir valdančiojoje koalicijoje su LLRA partneriais? Kokią viziją jie mato švietimo politikos tuose rajonuose, kur turi valdžią? Kiek toje politikoje yra norima palikti vietos lietuvių kalbai ir kodėl kai kurie LLRA politikai savo sprendimais ignoruoja lietuviškųjų šeimų ir kitų tautybių gyventojų, kurie nori mokytis, leisti savo vaikus į darželius, kur kalbama ir mokoma lietuviškai, interesus?
Vis dar laukiame ir Valstybės Saugumo departamento (VSD) atsakymo, kas yra tiksliai žinoma apie LLRA politikų konsultacijas Kremliuje, apie kurias rašyta garsiojoje VSD pažymoje dėl Rusijos informacinių atakų.
Vienas dalykas susitikti su kokiu nors Rusijos politologu ar politiku, atvykusiu į Lietuvą, neafišuojančiu savo ryšių su Kremliumi ir Rusijos slaptosiomis tarnybomis, o kitas dalykas vykti savo iniciatyva į Kremlių ir ten aptarti tautinę politiką Lietuvoje, kurią, neabejoju, Maskva spaustų vėliau įgyvendinti ir Latvijoje. Vis daugiau matome požymių, kad šioje politikoje LLRA ir Kremlius turi bendrų interesų. Tik Kremlius kalbės, kad engiami rusakalbiai, o LLRA ir jų draugai tvirtins, kad skriaudžiami yra lenkakalbiai.
Kol kas tema apie lietuvių skriaudas Pietryčių Lietuvoje dėl LLRA veiksmų, lietuvybės išsaugojimą, deja, ir toliau lieka tabu Lietuvos politikoje. Ar ne laikas atsipeikėti? Visuomenei ir visoms politinėms jėgoms. Nes tai turėtų būti visos valstybės rūpestis.
