Tobulą kūną demonstruojantis kultūristas dešinės kojos neturi nuo 19 metų. Nelengva patikėti, kad šis sportiškas vyras neįgalus nuo gimimo, kad skausmas yra kasdieninis jo palydovas.
Kembridže gyvenantis ir dirbantis 31 metų lietuvis konkurse, vykusiame spalio 6 d., kuriame dalyvavo daugiau kaip 40 sportininkų, būdamas be vienos kojos, sugebėjo sužavėti tiek komisiją, tiek publiką, ir galutiniame rezultate užėmė 4 vietą. Jonas prisipažįsta nesitikėjęs tokio rezultato – sakosi ėjęs tiesiog dalyvauti. Tiesa, kažkam kažką įrodinėti taip pat neketinęs – nebent pačiam sau, kad, net ir būdamas tokioje padėtyje, jis vis vien gali varžytis su sveikaisiais.
Konkursui ruošėsi apie pusmetį. Iš kur tokia drąsa, Jonas negali pasakyti. Varžytis su sveikaisiais jam ne naujiena. „Tai man atrodė normalu. Anksčiau aš bėgdavau su sveikais sportininkais sprinto varžybose – treniravausi, norėdamas dalyvauti parolimpinėse žaidynėse, bet tada nepasisekė“, - prisipažįsta Jonas.
Tačiau jis suvokia, kad savo dalyvavimu nustebino ir kitus kultūristus, ir žiūrovus, ir komisiją – kultūristas be kojos, ko gero, buvo pirmas toks atvejis konkurso istorijoje.
Į audringą publikos reakciją, kuri matyti vaizdo įraše, Jonas sako, stovėdamas scenoje nekreipęs dėmesio. „Buvau susikoncentravęs į tai, ką turėjau daryti ant scenos“, - prisipažįsta jis. Kad padarė kažką ypatingo, pajuto tik peržiūrėjęs įrašą, ir vėliau, kai pradėjo plaukti didžiausių užsienio žiniasklaidos priemonių prašymai dėl interviu, modelių agentūrų, netgi dokumentinių filmų kūrėjų pasiūlymai.
Koja – trumpesnė nuo gimimo
Jonas neįgalus nuo gimimo. „Aš gimiau su trumpesne dešine koja. Augant ji darėsi vis trumpesnė ir trumpesnė. Kai nustojau augti, ji buvo 20 cm trumpesnė, pėda buvo išsikraipiusi. Man stūmė kūną į šoną, skaudėjo pečius, pradėjau jausti skausmą klubuose“, - prisimena jis.
Apsilankęs pas specialistą Varšuvoje išgirdo pasiūlymą amputuoti koją. Vaikinas išsigando, bet po to pagalvojo ir pasiryžo. „Jeigu būčiau žinojęs, kad taip skaudės, gal būčiau nedaręs tos operacijos“, - juokiasi Jonas, bet tvirtina nesigailintis – viskas išėję tik į gerą. Tik su skausmu tenka gyventi nuolat.
„Visą gyvenimą, kol save atsimenu, man labai skauda, - prisipažįsta sportininkas. - Ir dabar būna dienų, kai kiekvienas žingsnis skausmingas. Ir kai protezinę koją pasikeičiu, būna daug skausmo. Būna geresnių ir blogesnių dienų“. Bet po operacijos buvo ypač sunku. „Penkias naktis ir diena nemiegojau, labai, labai skaudėjo. Bet visada galvojau, kad geriau šitaip, negu taip, kai žmonės praranda kojas avarijoje“, - teigiamų dalykų jam likimo uždėtame kryžiuje įžvelgia Jonas.
Nepaisant skausmo ir neįgalumo, jis, augdamas kaime, visą laiką dirbo ūkyje sunkius darbus – ko gero, tai jį ir užgrūdino, išmokė nebijoti sunkumų. Nuo vaikystės Jonas žavėjosi sportu, ypač krepšiniu. Bet mokykloje negalėjo jo žaisti dėl suprantamų priežasčių. O amputavus koją pagaliau įgyvendino savo svajonę ir trejus metus žaidė krepšinį invalido vežimėlyje.
„Vėliau žaidžiau krepšinį normaliai, po to bėgau sprintus, pastaruoju metu sustojau prie kultūrizmo“, - vardija Jonas. Šiuo metu Kembridže lietuvis dirba trijuose sporto klubuose treneriu, padeda žmonėms mesti svorį, sustiprinti raumenis ir atsigauti po traumų.
Ne kliūtis būti laimingam
Dėl pokalbio su Jonu pavyksta susitarti ne iš karto. „Migdau dukrytę“, - prisipažįsta jis ir paprašo perskambinti už pusvalandžio. Mažajai Olivijai – jau metukai. Savo gyvenimo meilę jis sutiko prieš trejus metus. Nepatikėsite – salsos pamokose. Vėliau dar kartą susitiko mieste ir pradėjo draugauti.
Pradžioje mergina neįtarė, kad Jonas neturi kojos. „Ji nežinojo tris savaites. Bet jos brolis, kuris mokėsi koledže, kuriame aš dirbau, mane atpažino, ir pasakė jai, kad aš neturiu kojos. Ji jį išvadino kvailu, bet po to išsiaiškino, kad tai tiesa“, - linksmai pasakoja Jonas. Jo neįgalumo mergina neišsigando – koją buvo praradęs ir jos senelis, todėl žinią apie Jono padėtį ji priėmė gana natūraliai.
Kompleksų dėl savo padėties, bendraudamas su merginomis, Jonas sako niekada nejautęs – netgi juokais prikurdamas herojiškų istorijų, kokiomis aplinkybėmis neteko kojos.
Jaučiasi lietuvis
Jonas, Didžiojoje Britanijoje gyvenantis nuo 2004 metų, visada pabrėžia esąs lietuvis. Ir pasirodydamas britų kultūrizmo konkurse tai pabrėžė. Lietuviu visada jautėsi, nors iš tiesų yra gimęs ir augęs Lenkijoje.
„Augau Lenkijoje prie pačios Lietuvos sienos, Punsko rajone, mažame Burokų kaime. Ten kažkada buvo Lietuva, bet sienas perstūmė. Aš ėjau į lietuvišką mokyklą, visi mano giminės – šimtus metų lietuviai“, - aiškina Jonas, visur prisistatydamas esantis ne iš Lenkijos, o iš Lietuvos. Sakyti britams, kad yra lietuvis, bet iš Lenkijos, būtų labai sudėtinga.
„Visada jaučiausi lietuvis. Ir visi kiti iš to krašto jaučiasi lietuviai. Tik sunku tai išaiškinti“, - sako jis.
Didžiojoje Britanijoje Jonas atsidūrė, kai po operacijos daug įsiskolino, trūko pinigų. Gyveno mažame kaime su tėvais, buvo sunku. „Protezinės kojos buvo labai brangios“, - sako jis. Todėl vaikinas, būdamas 22 metų, išvažiavo į Didžiąją Britaniją užsidirbti, o taip pat buvo įdomu išbandyti kažką naujo.
„Išvažiavau, turėjau pabūti tik per žiemą ir grįžti, kai ūkyje prasidės darbai. Bet taip išėjo, kad negrįžau jau devynerius metus“, - juokiasi Jonas.
