Pirmas pasiūlymas: rekonstruoti esamą 137 kilometrų dviračių tinklą ir
nutiesti dar 283 kilometrus naujų takų. Antras: rekonstruoti 100,6
kilometro esamų dviračių takų ir nutiesti dar 102,4 kilometro. Trečias
planas: rekonstruoti 100,6 kilometro dviračių takų ir papildomai
nutiesti 118,4 kilometro.
Darbus ketinama atlikti iki 2020 metų, jie kainuos nuo 89 iki 218,2 mln.
litų.
Tokie valdžios užmojai negali nežavėti dviratininkų bendruomenės, nes,
kad ir ką šnekėtum ar tankais per mersedesus Gedimino prospekte
važinėtum, dviratininkai nėra ta visuomenės dalis, kuri Vilniuje
jaučiasi labai patogiai.
Kad per porą dešimtmečių nutiesta tik kokie dešimt kilometrų naujų
dviračių takų - tik pliusas valdininkų ataskaitose, kai reikia
parodyti, jog ką nors darai, o ne akivaizdi parama dviratininkams.
Tie, kurie lankėsi Olandijoje (o meras ten tikrai lankėsi), supras, apie
ką kalbama. Nepavyks net palyginti šios šalies ir Vilniaus
dviratininkams skirtos infrastruktūros, nes tai nesulyginami dalykai.
O žmonės juk tie patys. Ar olandas, ar lietuvis - dviratį visiems
smagu minti, juolab ir orai abiejose šalyse panašūs.
Kartais tereikia menko valdžios žingsnelio, kad žmonės su malonumu
apžergtų dviratį.
Užteko rekonstruotame Gedimino prospekte pažymėti atskiras juostas
dviratininkams, kai pagrindinė miesto gatvė kaipmat atgijo.
Dviratininkai su malonumu naudojasi jiems skirta erdve ir joje jaučiasi
saugūs.
Palei Neries krantinę Žirmūnuose nutiestas nors ir neilgas 4 kilometrų
ilgio dviračių takas iš karto suteikė šiai vietai naujų spalvų.
Čia atsidūręs net nustembi, kiek daug Vilniuje puikiai nusiteikusių
žmonių, minančių pedalus arba bėgiojančių ristele.
Arba oranžinių dviračių projektas. Skeptikai burbėjo, aiškino, kad tai
tuščias reikalas. O ką mes matėme vasarą? Galybę oranžinius dviračius
minančių vilniečių. Kai kurie jų iki tol net nemanė, kad gali būti taip
patogu keliauti po miestą.
Svajojant apie šimtus kilometrų naujų dviračių takų vis dėlto kirba
nerimas: ar iš tikrųjų viskas bus taip, kaip planuojama?
Juk kiek įvairiausių didingų projektų buvo subrandinta valdžios
dangoraižyje ir kiek jų buvo įgyvendinta? Greičiausiai mažesnioji
dalis, nes kas nors ko nors nepasidalijo, nesutarė, nepritarė. Ar
neištiks toks likimas dviračių takų projekto? Juk jo vertė - ne vienas
milijonas litų. Skamba viliojamai.
Be to, 2015-ųjų žiemos pabaigoje - rinkimai į savivaldybių tarybas. O
jeigu į valdžią ateis politikai, kuriems labiau patinka, pavyzdžiui,
rogučių sportas, o ne dviračiai? Ar nebus sustabdytas dviračių takų
projektas?
Kad tokie dalykai Lietuvoje įmanomi, politikai yra pademonstravę jau ne
vieną kartą.
Todėl nieko nuostabaus, kad dviratininkų džiaugsmą dėl gražių permainų
nustelbia lietuviškas santūrumas.
Tad kol kas lieka laukti, tikėti pažadais ir kartą per mėnesį
dviratininkams mieste organizuoti kritinės masės renginį -trukdyti
automobilininkams ir taip juos erzinti.
Nors logiškiau būtų ratus sukti aplink valdžios dangoraižį ir taip
politikams priminti, kad dviratininkai mieste vis dar yra tikrų
tikriausi varguoliai.
"Sostinė"
