Kadangi, pasak Konstitucinio teismo, „niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo“, dar nežinau, ar tautybės grafoje bandysiu įsirašyti „dzūkas“, ar „puponautas“. O gal ką nors iš tų smagių epitetų, kuriais, pažiūrėję į portretinę nuotrauką prie straipsnio, mane apdalina skaitytojai. Nors taip ir nesuprantu, kam man to įrašo reikia.
Sovietiniame pase, kurį gavau 1987 metais, buvo parašyta, kad esu lietuvis, nors, jei gerai pamenu, tautybės niekas manęs neklausė. Ji buvo sukurta pagal tėvų tautybę.
Tuo metu tokiu įrašu netgi galėjau didžiuotis, nes progų pasakyti, kad „lietuviais esame mes gimę“ ne tiek jau daug buvo. Bet net ir su tokiu įrašu tas pasas per daug nedžiugino, nes buvo ne savos, o Lietuvą okupavusios valstybės prievarta primestos pilietybės simbolis.
Todėl jau apie 1988-1989 m. nešiojausi jį apvilkęs „jauno dermatino odos“ viršeliais su Vyčiu ir stengiausi kuo rečiau kam nors rodyti. Be to ir nuotraukoje atrodžiau kažkoks nebrandžiai išsigandęs, panašus į kaimo vaikį, sugautą vagiant obuolius iš kolchozo sodo.
Dabar mano pasą puošia užrašas „Lietuvos Respublika“, ir tai reiškia, kad esu lietuvis, pilietybės, o ne tautybės prasme. Toks pats lietuvis, kaip ir Voldemaras Tomaševskis, Arkadijus Vinokuras ar Druskininkų stačiatikių cerkvės šventikas tėvas Vladimiras.
Galiu tuo pasu didžiuotis, nes jis liudija priklausomybę lyg ir kokiam elitiniam klubui, į kurį įeinančius ir išeinančius ponus pavydžiai stebi už durų palikti pašaliečiai. Kartą net susigraudinau, žiūrėdamas kažkurios televizijos žinių reportažą, kaip tie vargšai nuskendo bandydami perplaukti Viduržemio jūrą ir patekti į arčiausiai Afrikos esančią Lampedūzos salą.
O savo darbą puikiai išmanantys mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus pareigūnai kas savaitę atsiunčia bent po kelis pranešimus apie tai, kaip Lietuvos-Baltarusijos sieną Gudų girioje bando pereiti nelegalūs migrantai iš Gruzijos.
XIX a. pabaigos - XX a. pradžios nacionalizmo ideologija atliko savo vaidmenį, formuojantis tautinėms valstybėms. Mano senelis Adomas Kvietkevičius, tarpukariu gyvenęs Neravuose, už poros kilometrų nuo Lenkijos užgrobtų Druskininkų, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui buvo sulaikytas kaip galimas Lietuvos žvalgas vien už tai, kad prenumeravo lietuviškus laikraščius ir turėjo „Kodak“ fotoaparatą.
Grįžęs namo pėsčiomis iš Gardino areštinės, jis daugiau neberašė savo pavardės su „w“ raide ir pradėjo kalbėti su atitekėjusia iš Baltarusijos žmona tik lietuviškai, nors puikiausiai mokėjo lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Galima sakyti, kad būtent persekiojimas už tautybę pažadino jo tautinius jausmus.
Vos tik pradėsime skirstyti savo piliečius į tautines daugumas ir mažumas, savus ir mažiau savus, pažadinsime pusės amžiaus senumo mitus, prisiminsime ir kitiems priminsime visas kada nors patirtas skriaudas. Tautybės rašymas asmens dokumentuose yra labai aiškus žingsnis šia linkme. Ir neabejoju, kad jį sveikins ir pirmieji bėgs savo tautybės įsirašyti Kovo 11-osios nacionalistinių eitynių organizatoriai bei lenkų kortos turėtojai.
Seimo Socialinių reikalų komiteto nario M.Zasčiurinsko iniciatyvos versti iš postų Darbo partijos deleguotus ministrus, kolegos Petro Gražulio gynimas vadovaujant laikinajai komisijai dėl jo imuniteto panaikinimo už pareigūnų reikalavimų nevykdymą per eitynes „Už lygybę“, grasinimai balsuoti už šalies finansiniam stabilumui grėsmę keliantį įstatymą, įpareigojantį jau kitų metų biudžete numatyti kompensacijas už sumažintas pensijas, nepaisydamas Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos priimto neigiamo sprendimo, jau ketverius metus iš eilės įkyriai siūlomos įstatymų pataisos dėl nulinio „Sodros“ atskaitymo privatiems fondams nustatymo ir pavieniai pasisakymai, kurie, pasak politologo Vladimiro Laučiaus, „kelia juoką pro ašaras“, darosi nebejuokingi, kai balsuojant staiga sulaukia Seimo daugumos pritarimo.
Nuosaikiai santūrios premjero A.Butkevičiaus pozicijos, opozicijos ir prezidentės budrumo bei pilietinės visuomenės spaudimo gali nepakakti, kai Seime tiek daug norinčių pasirodyti ir išsiskirti, pasireklamuoti vykdant ne politinio elito, o mandatą jiems suteikusios „Vargo Lietuvos“ valią.
Gležni atsigaunančios ekonomikos ir didėjančių valstybės pajamų daigeliai lengvai gali būti sutrypti norinčiųjų įsiteikti savo rinkėjams politikų minios.
Ir taip pat per porą moderniosios Lietuvos Respublikos gyvavimo dešimtmečių kantriai ugdyta tolerancijos bei santarvės tarp įvairioms etninėms grupėms priklausančių lietuvių atmosfera lengvai gali būti užsmardinta XX a. krematoriumų svilėsiais dvokiančiu nacionalizmo tvaiku.
