Lietui lyjant autobusėlio langai rasoja – net užrašas „VYJSCIE EWAKUACYJNE“ („Atsarginis išėjimas“) atrodo apsiverkęs. Ponių makiažas irgi šiek tiek pabrinkęs, bet visa kita – gerai.
Pirmąją kelionės į Pyšną dalį skaitykite čia.
Šįsyk labiausiai išsidažiusi storašiknė lietuvė, kuri užima dvi autobusėlio kėdes. Bet vienas pusrutulis vis tiek kabo praėjime. Į ją visi smalsiai dirsčioja: nematyta. Gal nusižiūrėjo sode našlį ir „ims“ jo namą tuo plačiu užpakaliu?
Tai mūsų kolektyvinio sodo biznis – našlys palaidoja, o po trijų savaičių pradedamas „imti“. Tiesiog dėsnis – lygiai po trijų savaičių. Kai jau paimamas, sodas sužino iš įsakmių komandų: „Sakiau tau, durniau, kad jurginus reikėjo iškasti prieš mėnesį!“
Prieš mėnesį jis negalėjo, nes tu, paršavede, atsiradai tik prieš tris savaites.
Bet gal šitoji niekuo dėta – tik šiaip lietuvė.
Aš važiuoju pas partinę sekretorę (ne Graužinienę) amazonę Aleksandrą iš Baltarusijos. Jai 82-eji, be tautybės, visada vadovavo – kolūkiui netoli Šalčininkų. Paskui tarybiniam ūkiui. Po to – „zavodui“(gamyklai).
Ir jai puikiai sekėsi – apdovanojimais galėtų išsitapetuoti sienas. Sodo namelio Aleksandra neturi – tiktai tokią šuns būdą su palaike lovele. Kad ją pasiektum, reikia susilenkti trilinkai.
Aleksandra yra mano narkotikas: vaikštau pas ją išmokti juoktis – kad nezyzčiau dėl kiekvieno šūdniekio.
Aleksandra mažiukė, žvitri ir linksma. Ji mano, kad ateinu braškių daigų, žolių lapų arbatoms ir kvapių sėklų. Visų tų žolių man nereikia: man reikia Aleksandros genų.
Tik šiandien atėjau chrizantemų.
Kad nepriklausytų nuo dukters, sodo sklype ji užveisė gėlių plantaciją. Aleksandrą stotelėje galima atskirti iš apskritų kaip obuoliukai skruostų ir neatkeliamų plastikinių maišų – į juos ji sutupdo gėles, iškastas su šaknimis. Ir dar palaistytas – kad nenugeibtų iki Vilniaus.
Tokį svorį gali atkelti tik ekskavatorius. Ir Aleksandra.
Ji veža chrizantemas į turgų, stovi ten iki panagių užgėlimo ir pardavinėja – per sezoną „užkala“ keturis tūkstančius. Ne vien iš chrizantemų – iš pradžių našlaitės, paskui ramunės, astrai, kardeliai ir kita (čia ne apie gėles – apie buhalteriją).
Aleksandra viską žino, nes klausosi rusų ir baltarusių radijo laidų. Ir neturi su kuo pasišnekėti, nes pavaldiniai – seniai prasigėrė ir išmirė.
Kai susipažinome, mudviejų užsiėmimas tapo politika: aš lydžiu Aleksandrą į stotelę ir tempiu jos maišus, o ji – šneka.
Tiksliau, aš pajėgiu atkelti tik vieną maišą, o ji – tempia du ir nepailsdama pasakoja, kad jos sūnus, likęs Baltarusijoje, dabar jau keturiasdešimties, negali atleisti, kad Aleksandra, persikėlusi į Lietuvą, aukštąją jam liepė užbaigti ten, Minske.
„Tu, motin, neturėjai proto, – sako jai sūnus. – Dabar būčiau verslininkas Vakarų Europoj.“
Ar tai reiškia, kad jis būtų emigravęs iš Lietuvos, Aleksandra nežino. Jos anūkas, nupiepęs trečiakursis, bet jau irgi pusverslininkis (dukters sūnus, kuris į Lietuvą atvažiavo kartu su Aleksandra), į Vakarus dar neemigravo.
„Ty znaješ (tu žinai), – sako man Aleksandra, ant pilvo užsiritinusi chrizantemų vazoną, kurio aš net iš vietos neįstengčiau pajudinti, – kaip mes visais tikėjom: ir Leninu, ir Chruščiovu, ir Brežnevu – susimyžt galima!“ – ir kvatoja iš širdies.
Bet apsidairo, ar kas neateina į stotelę.
„O kuo jūs dabar tikite, Aleksandra?“ – atsargiai klausiu.
„Ne Butkevičium – savim ir chrizantemomis.“
Kitą dieną Antakalnyje sutinku Aleksandrą labai paniurusią.
„Žinai, kas man nutiko? Vakar prie kapinių tris kartus pasiklausiau, kaip lietuviškai pasakyti, kad chrizantemas parduodu „po vosemj“ (po aštuonis). Bet pamiršau: iš pradžių pasiūliau „po aštuoniolika“, o vieną sykį – „po aštuoniasdešimt“. Pirkėjas nusispjovė ir nuėjo. Dar gerai, kad į veidą nespjovė.“
Aleksandra kiek patyli.
„Anūkas parodė, kaip „facebook“ paskelbti, kad parduodu gėles. Viską supratau, o lietuviškai – nė „bu-bū.“
Ir ji labai nelaiminga nueina.
