Nežinote, kas toks ponas Guzovskis? Jis dirba viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ teisininku.
Ši įstaiga kovoja su diskriminacija ir savo tinklapyje kviečia: „Laužikime stereotipus apie mažumas Lietuvoje.“ Neapsirikote – „i“ trumpoji, nes darbuotojai labiau įgudę kalbėti lenkiškai ir rusiškai.
Tiesa, dar angliškai, nes antraip organizacijai trūktų finansų.
Aš stereotipus norėčiau laužYti. Kalbu ne apie gramatinę klaidą – apie tautų santykius.
Taip ir darau rašydama literatūrinių vaizdelių ciklą „Autobusėlis į lenkyną man kelia orgazmą“: pasakoju, kokie man mieli įvairiakalbiai sodo kaimynai – darbštūs, smagūs ir geraširdžiai.
Ir apskritai – daugeliu požiūrių pranašesni už lietuvius, nes jų prietarai – su kitokiu prieskoniu. Ne tokie verksmingi, kaip mūsų: aimanų gerokai mažiau.
Man patinka jų slaviškas temperamentas ir lenkiškas pomėgis į eleganciją: pati prasčiausia bobelė – bet visada panskai pasipuošusi.
Kartais juokingai, bet užtat – bent stengiasi: su lietuviškomis tešmeninėmis poniomis nėra ko nė lyginti.
Nepiktai iš jų šaipausi, nes pašalinė akis pirmiausia pamato tai, kas juokinga.
Bet pirmiausia juokiuosi iš savo pačios įsivaizdavimų, kad būsiu ten, lenkyne, balta varna. Jie tikriausiai irgi šiek tiek įsitemptų lietuvyne, - sakysim, pakaunės kolektyviniuose soduose.
Pyšnos kaime supratau, kad Vilniaus krašto vietiniai daug normalesni už mane, nes tvirtai stovi ant žemės, o ne svaičioja. Ir moka viens du susiremontuoti savo tvorą. Kai mano diedas, lietuvis, tiktai bejėgiškai trauko pečiais – net jei atsiklaupčiau.
Rašau, kad savo maišytiems ir gryniems kaimynams, gudams, lenkams ir rusams, atrodau nebloga lietuviška kvaiša, bet jie vis tiek mane myli – pusvelčiui remontuoja mano vartus ir vaišina avietėmis.
Aš irgi juos mėgstu, nes nebūčiau ėmus sodininkauti tarp lenkų ir baltarusių, jeigu manyčiau, kad jie – litovcų priešai.
Gerbiu savo kitataučių kaimynų dukterį, kuri dėsto lietuvių kalbą lietuviškoje mokykloje. Mėgstu ir tuos, kurie nė žodžio lietuviškai nesupranta, bet turi parako triskart daugiau už mane – esu kartu su jais keikusis kaip vežikė, kai kažkoks šiknius išgriovė autobusų stotelės užuovėją.
Negaliu atsiminti, kuria kalba sėjau prakeiksmus: būčiau dėjus tam piemeniui į snukį nepriklausomai nuo jo tautybės.
Bet man nepavyko: to nesupranta įstaigos teisininkas Valdemaras Guzovskis. Jam atrodo, kad sąmoningai užgaulioju Vilniaus krašto gyventojus ir kurstau neapykantą.
Kažkurioje pono Guzovskio laiško vietoje net esu įspėjama nežeminti nepilnamečių.
Jo lektūra yra teisės paragrafai – ne literatūra. Todėl paklūstu ir perrašau taip, kaip man liepta, - teisine kalba, nes įsivaizduoju, kas nutinka, kai kodeksų nepaisai.
Pavadinimą „Autobusėlis į lenkyną man kelia orgazmą“ keičiu į teisingą „Autobusėlis į tautinių mažumų gyvenamąsias vietas orgazmo man nekelia“.
14-uoju savo laiško punktu (citata iš Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso) ponas Guzovskis įpareigoja mane neskatinti nepilnamečių seksualinės prievartos ir jų išnaudojimo, o 17-uoju – nevartoti nešvankių posakių, žodžių ar nepadorių gestų.
Patikinu, kad gestų nerodau: realybėje esu tylesnė už šešėlį – mandagiai su visai sveikinuosi ir užleidžiu vietą autobusėlyje: paklauskite vairuotojų.
Ponui Guzovskiui neįtikusį literatūrinį tekstą klusniai keičiu į teisiškai teisingą. Mano buvo parašytas toks: „ baisiai kekšiškai atrodančiomis dukterimis. Vienai – dešimt, kitai – keturiolika. Ta, kuriai dešimt, eis gerokai toliau“, „Bet iš tiesų jos visos velniškai gražios ir joms viskas poch...(čia toks žodis). Todėl, viską sudėjus, aš joms baisiai pavydžiu, nes niekada nemokėjau taip koketuoti. Jos tikrai pasiima tą, kurio nori. Net ta dešimtmetė snarglė.“
Dabar rašinėlis bus toks: „ baisiai kukliai ir pionieriškai atrodančiomis dukterimis. Vienai – dešimt, kitai – keturiolika. Ta, kuriai dešimt, eis gerokai toliau: dirbs troleibusų bilietų kontroliere ir labai mandagiai aptarnaus keleivius. Jos labai gražios, bet aš joms nepavydžiu, nes bilietų kontrolieres gerbiu.“
Kol taisiau netinkamas savo teisines nuostatas, netikėtai šovė galvon, kad ponui Guzovskiui neįtikusį „lenkyną“ dar galėčiau pakeisti šitaip: „Lietuvynas su savo proto bokštais jonaičiais man toks nuobodus, kad tingiu apie tai net rašyti“.
Neatsimenate, kas tas Jonaitis? Taigi, tautininkas Marius, iš Kauno, – kuris siekia nuteisti Vilmą Fioklą Kiure už menininkės performansą, tariamai išniekinusį Lietuvos himną.
Pone Guzovski, ar judu su ponu Jonaičiu nesate giminės? Šitoje Lietuvoje visko pasitaiko. Dvasinės giminystės priešingose barikadų pusėse – irgi. Ir šitai visai nepriklauso nuo tautybės.
P.S. Tiesa, antroji kelionės į Pyšną dalis - štai čia. Lauksiu pono Guzovskio žodžio.
