Net 74 – erius savo gyvenimo metus kunigo tarnystei skyrusį J.Voverį su
garbingu jubiliejumi visą pastarąją savaitę sveikino jį labai mylintis
parapijiečiai, o sekmadienį pilnutėlėje Taujėnų šv.Kryžiaus Išaukštinimo
bažnyčioje buvo meldžiamasi už jį.
Bažnyčioje vykusių iškilmių metu dalyvavo apie dešimt kunigų, o
šv.Mišioms už šį vyriausiąjį visos Lietuvos kunigą vadovavo Kauno
arkivyskupijos vyskupas Kęstutis Kėvalas.
Pats J.Voveris jo garbei skirtose šv.Mišiose nedalyvavo, nes išvakarėse
atgulė į ligos patalą.
Naktį į šeštadienį J.Voveris sukarščiavo ir ėmė labai kosėti.
„Lietuvos rytas“ šį kunigą aplankė ir pakalbino praėjusį trečiadienį.
Keletą pastarųjų metų prastai girdintis, sunkiai vaikštantis ir nieko
nebematantis J.Voveris dėl savo negalių nesiskundė ir nedejavo.
„Viskas pakeliama. Juk gyvenime visaip būna: ir sunkiau, ir geriau.
Džiaugiuosi už išsipildžiusią gyvenimo svajonę būti kunigu ir Dievo
pagalbą bei globą atliekant šį amatą.
Kunigystę pasirinkau dėl didelio žinių troškimo ir dėl savo pasirinkimo
niekada nesigailėjau.
Savo gyvenimo kelyje sutikau labai daug žmonių, teko dirbti keliose
parapijose. Visos parapijos buvo geros ir visi žmonės buvo geri.
Taip, šiuolaikiniame pasaulyje daug blogio, bet dar daugiau gėrio“, -
teigė šimtametis kunigas.
Nuo 1970 metų Taujėnuose, bažnyčios pašonėje esančioje klebonijoje
gyvenantis J.Voveris dabar savo šiokiadienius praleidžia kambaryje
sėdėdamas krėsle - daug melsdamasis ir besiklausydamas Marijos radijo
transliacijų.
O savaitgaliais, lydimas savo rūpestingos šeimininkės Aldonos Skebaitės,
kunigas skuba į bažnyčią.
„Dar prieš metus, atsisėdęs į klausyklą jis klausydavo išpažinčių, o
prasidėjus Šv.Mišioms - eidavo prie altoriaus. Tačiau dabar jam tai
daryti jau per sunku.
Bet yra parapijiečių, kurie savo nuodėmes nori išpažinti tik jam.
Tokie keli žmonės kartą per mėnesį ateina pas kunigą pasišnekėti į
namus“,– sakė jau šešerius metus su J.Voveriu gyvenanti šeimininkė 68 -
ių metų A.Skebaitė.
Dėl J.Voverio gerumo, dosnumo, paprastumo, nuolatinio nesavanaudiško
rūpesčio žmonėmis ir bažnyčia bei didelio noro pagelbėti kiekvienam
taujėniškiai šį dvasininką vadina Tėveliuku.
„Visiems jis yra tapęs tikro kunigo pavyzdžiu.
Daugybę kartų be jokio atlygio laidojo mirusius parapijos tikinčiuosius,
tuokė bei krikštijo jų vaikus.
Kai atsirado spalvoti televizoriai ir vieno jubiliejaus proga
parapijiečiai J.Voveriui padovanojo spalvotą televizorių, jis jį atidavė
daugiavaikei šeimai“, - pasakojo A.Skebaitė.
Pasak jos, kunigas niekada nemėgo žiūrėti televizoriaus.
Vienas iš didžiausių jo pomėgių buvo knygų skaitymas. J.Voveris skaitė
ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių, rusų, lotynų, lenkų kalbomis.
O ir pats yra parašęs vienuolika knygų su pamokslais, religiniais
eilėraščiais, daug metų leido parapijos laikraštį „Tėviškėlė“.
Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, J.Voveris ilgai negalvojęs
atsako: Alkoholio negėriau, niekada nepersivalgydavau, mėsą tik
sekmadieniais valgiau, kasrytą iki pusės nusirengęs prausdavausi tik
šaltu vandeniu, teisingai gyvenau pagal Dievo įsakymus, kas dvi savaites
išpažinties ėjau, todėl ir sulaukiau“.
Ukmergės apskrities Kurklių valsčiaus Vaičiuliškių kaime 1913 metų
lapkričio 2 dieną gimęs J.Voveris turėjo du brolius ir ir tris seseris.
Iš visų jų dabar yra belikusi tik viena - 14 metų jaunesnė sesuo Anelė,
gyvenanti Vilniuje.
J.Voveris teigė, kad per savo ilgą gyvenimą rimtų sveikatos problemų
neturėjęs, išskyrus prieš šešerius metus, bažnyčioje šv.Mišių metu
ištikusį infarktą.
Dažniausiai dvasininką kamuodavo tik įvairios peršalimo ligos.
O jo regėjimas staigiai ėmė blogėti po vieno kraupaus įvykio
klebonijoje.
Prieš vienuoliką metų nusikaltėlis užmušė klebono šeimininkę, o jį patį
sumušė ir laikė uždaręs tualete, kol iškrėtė visą namą ieškodamas pinigų
ir vertingų daiktų.
J.Voveris septynerius metus praleido Sibiro lageryje vietoj
bendravardžio ir bendrapavardžio kurso draugo.
1947 metais Kaune suimtą J.Voverį saugumiečiai kaltino tuo, kad per
pamokslą kalbėdavęs prieš komunistų valdžią.
Kai kunigas bandė teisintis, sakydamas, jog žodžio „komunistas“ nėra nė
paminėjęs, jį suėmę pareigūnai atšovė, kad komunistus jis vadinąs
bedieviais ir tai yra tas pats.
Taip pat saugumiečiai piktinosi, jog J.Voveris bažnyčioje kvietęs
tikinčiuosius melstis už visus, kurie yra palaidoti parapijos žemėje.
Vadinasi, liepė melstis ir už partrizanus, todėl yra priešas.
Kai pateikę kaltinimus saugumiečiai pakišo J.Voveriui pasirašyti
prokuroro sankciją areštui, jis šiame rašte išvydo, kad tik vardas ir
pavardė yra jo, o tėvo vardas ir gimimo data - kiti.
Kai pabandė aiškintis, jog pareigūnai jį supaniojo su kitu žmogumi, šie
dokumente ėmė ir ištaisė padarytas klaidas bei kunigą išsiuntė dešimčiai
metų į lagerį.
Nors žinojo, jog į Sibirą keliauja vietoj kurso draugo, taip pat Jono
Voverio, kunigas daugiau teisybės neieškojo -- susitaikė su tuo ir
tik džiaugėsi, kad išgelbėjo kitą žmogų.
Iš lagerio J.Voveris sugrįžo 1954 metais, kai po Stalino mirties
peržiūrėjus jo bylą, trejais metais buvo sutrumpintas paskirtos bausmės
laikas.
