Pasakojimai iš beprotnamio (2). Norą priešintis slopina aminazinas

2013 m. lapkričio 3 d. 13:58
lrytas.lt
Romano „Kliedesys“ autorius Jonas, dar Vilniuje vadinamas Zarazza, savo knygoje pateikia autentiškus pasakojimus iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. Dalis autoriaus gydymo įstaigoje sutiktų medikų Naujojoje Vilnioje darbuojasi iki šiol. Juos nesunku atpažinti pagal aprašymus ar suteiktus slapyvardžius.
Daugiau nuotraukų (1)
Zarazza į psichiatrinę ligoninę pirmą kartą pateko 1989-aisiais. 
Lrytas.lt pateikia įdomiausias romano „Kliedesys“ ištraukas. Šįkart – antroji dalis. Pirmąją galite paskaityti čia.
* * *
KLIEDESYS
Narkotikų prieš tai vartojęs nebuvau, todėl jų poveikio ir pojūčių nežinojau. Be to, narkomanai paprastai gauna dozę, susileidžia ir kaifuoja – žino, ko tikėtis.
Barzdoto hipio sriuba pradėjo veikti po kokio pusvalandžio. Regėjimas ir uoslė nerealiai paaštrėjo. Viskas palaipsniui pasidarė labai gražu ir ryšku.
Laiko ir vietos supratimas žaismingai ištirpo. Atsirado nepaprastas pasitikėjimas savo jėgomis ir lengvumas. Tipo, esu labai svarbus ir reikalingas. Toliau dar gražiau – guliu lovoje, koridoriumi kaip visada vaikštinėja durneliai.
Psichodeliniai gliukai darosi dar stipresni. Ligonių judesiai pradeda atrodyti kaip per paradą Raudonojoj aikštėj. Išsirikiavo ir kolona, koja kojon kareiviškai žygiuoja, o aš toj lovoj kaip koks Brežnevas tribūnoje ant mauzoliejaus. Pižamuota armija praeidama pagarbą man atiduoda.
Nežinau, kiek tas briedas tęsėsi, bet pakankamai ilgai. Pražygiuoja psichai ne vieną ratą prieš mano „tribūną“, o aš pasijaučiu toks svarbus ir jiems reikalingas bei už tai, be abejo, jiems dėkingas.
Po to „parado“ pižamuota gvardija apstoja lovą ir sako: „Seni, tik tu gali išvaduoti mus – išlaisvink Lietuvos durnelius“. Viskas taip ryšku, taip realu ir gražu, kad negaliu net suabejoti jų nuoširdumu...
Jėgos per kraštus liejasi, todėl keliuosi aš iš lovos ir einu su jais kaip koks vadas, kaip gelbėtojas. Viskas taip lengva, taip paprasta. Jokių abejonių – jei geri žmonės prašo, reikia padėt.
Veda jie mane į kralikyną, kur tie vargšai pusnuogiai kralikai. Pirmąkart įėjau į vidų – smarvė didelė, nes tikriausiai niekas ten nevėdina, kai kurie miega lovose po du, o vienoj išvis valetu: vieno galva, kito purvinos kojos...
Nesusigaudau, ką toliau daryti, dairausi į savo „palydą“. Ten palei sieną stovi stalas ir suolai, tokie patys kaip valgykloj. Net kralikai visi rodosi tokie duševni ir tokie savi. Ir tik aš galiu jiems padėt. Vienas iš tos chebros (Buckus) prieina prie suolo, kuris stovi prie stalo, apverčia kojom į viršų, uždeda vieną to suolo galą ant palangės, žiūri į mane ir rodo judesiais, kad reik tuo suolu langą išbarškint ir visi durniai taps laisvi.
Ilgai prašyt nereikėjo. Imu suolą, užsimoju nuo dūšios ir kalu į stiklą. Pataikau gerai, net suolas vos neišskrenda per langą. Spėju pagauti už kojos. Kralikai išsilaksto.
Pasilieku vienas prie lango, pro kurį iš lauko veržiasi vasario nakties šaltis. Girdžiu, kažkas rėkia koridoriuje, kad langą išdaužė. Balsai artėja. Atlekia sanitaras su budinčia sesele ir tempia mane į lovą.
Maždaug tada pradėjau suprasti, kad išeiti iš čia greit tikrai nepavyks. Bet apie narkotikus tuo metu net įtarti negalėjau. Galvojau, stogelis nučiuožė ir tiek. Kaip aš galėjau taip pasišikti, juk reikėjo tik dieną ištraukti ir viskas būtų OK.
PASIŪLYMAI
Sukvietęs į pagalbą stambesnius durnius, sanitaras mane riša prie lovos. Labai nesipriešinu. Pats suprantu – išdaužiau langą, bus blogai. Gliukai truputį aprimsta. Bet atsiranda didelis noras išsidirbinėti.
Nežinau, čia tos „sriubos“ rezultatas ar ne, bet visas įgimtas kuklumas dingo kaip į vandenį. Matyt, sriubytė buvo gerai subalansuota, nes uoslė irgi nerealiai užaštrėjus.
Jau ir seselė – gražuolė – su švirkštu link manęs slenka. Ją pamačius, man tokios erotinės fantazijos prasidėjo . Kadangi esu pririštas kaip priklauso, o best į šikną ruošiasi, tai siūlau jai nepraleist progos ir pačiulpt, bet seselė savo darbą atlieka profesionaliai šaltakraujiškai ir į mano tuo metu dar minkštą subinę suvaro porą švirkštų su bukom adatom – vieną aminazino, kitą haloperidolo.
Durniai aplinkui jau miega. Ten kliedesiais nelabai ką nustebinsi – pripratę visi. Kadangi merga atsisako čiulpt ir nueina, užmiršusi apkloti mano „grožybę“, tuomet jau siūlau jaunam sanitarui (matyt, studenčiokui, taip užsidirbančiam ant alaus), nes man jis į gėjų panašus. Vyrukas ima parintis.
Oho, galvoju, gal į jo slapčiausią svajonę ir jautriausią vietą pataikiau. Jau nebegaliu sustot. Kol tos sriubos nebuvau ragavęs, net negalvojau, kad taip galėčiau.
Traukiu per dantį studentą be gailesčio. Matyt mano pasiūlymai sanitarui konkrečiai nusibodo ir jis nueina, bet po kelių minučių grįžta su stambiu bernu iš kažkurios palatos.
Aš ilgai nelaukęs varau ir ant jo: o, vienas neapžiosi, tai draugą atsivedei. Bet tas vyrukas arkliško liguisto humoro nesupranta ir žiebia iš kojos kelis kartus man į snukį. Gerai, kad su tapkėm, o ne su kerzais, kitaip visos plombos būtų išskraidžiusios.
Noras kalbėti kiek apmažėja. Beje, nežinia nuo ko, ar nuo aminazino, ar nuo apspardyto snukio man viskas nugeibsta ir todėl net pasiūlyt jau nėra ką.
Imu prisiminti, kad kuklumas žmogų puošia. O ir vaistų poveikis pradeda jaustis. Nežinojau dar tada, kokio šūdo privarė, bet troškina taip, kad šakės.
Rodos, bliamba, esi dykumoj ir negėręs vandens bent kelias dienas. Prašau sanitaro, kad atrištų. Nifiga. Sakau, tai atneškit atsigert tada, nes sušniakas nerealus. Jau imu gailėtis, kad siūliau jam pačiulpt. Dabar jis mane troškuliu užkankins.
O jis neskuba ir nepraleidžia progos man už nepadorius pasiūlymus atkeršyti. Visgi po pusvalandžio ar valandos mano maldavimų vyrukas nuvaro ir atneša metalinį apdaužytą puodelį vandens ir girdo mane iš rankų. Pora gurkšnių atrodo kaip didžiausia palaima.
Susitaikau su likimu ir mėginu apsiprasti su mintimi, kad teks išsamiau susipažinti su vietiniu vaistų asortimentu.
Ir graužiu save, kaip čia aš tą langą išdaužt sugebėjau. Visas situacijos grožis dingo, o aš užmigau žieminiu lokio miegu, todėl nepajutau, kada ir kas atrišo nuo tos suknistos lovos.
Kai atsibudau ryte, pastebėjau du dalykus: kad jau esu atrištas ir kad kietai miegodamas sugebėjau primyžt į lovą. Personalo tai nenustebino, sanitarės pakeitė patalynę, pižamą, ir viskas...
Ką gi, kad jau net būdamas durnyne daužau langus, – manęs laukia ilgas ir sunkus sveikimo procesas. Ir, be abejo, man bus paskirtas rimtas vaistų kokteilis.
Kurvilaitė iš ryto prirašo visą puokštę „ratų“ ir injekcijų, bei nuteikia, kad jos letenose turėsiu būti ilgai ir nuobodžiai. Mėlynė ir ištinęs po budulio spyrių snukis įspūdžio čia niekam nedaro – tipo taip ir turi būt, žinosi, kur papuolei.
Šikną badė daug kartų per dieną. Aminazinas turi labai skausmingą poveikį, subinė sukietėja ir net atsisėst ant kėdės problematiška.
O haloperidolis duoda šalutinį poveikį – varinėjimą. Raumenis nuo jo sutraukia, vieniems – rankų, kitiems – kojų, tretiems – veido. O kartais ir visus iš karto. Kai nori ką nors pasakyti sutrauktais žandikauliais, rezultatas gaunasi nelabai suprantamas, net sau pačiam. O ir tas sušiktas varinėjimas žlugdo – vietos niekur negali sau rasti.
Prisėdi neilgam ar į lovą nukrenti, bet po trumpo laiko labai prastai pasijauti, vėl keliesi ir nenorom eini koridoriuj ratų sukti.
Į kiemą neleidžia. Kartais atidaro duris į lauką pravėdinimui, bet sanitarai stovi ir neišleidžia tų, kuriems nepriklauso. Vėliau sužinau – pasirodo, yra trys režimai:
1– gali būti tik skyriuje.
2 – išleidžia tik su personalo darbuotoju (sanitaru ar sesele).
3 – išleidžia be priežiūros keletui valandų į dieną.
Beje, priešais administracijos rūmus stovi skulptūra, kuri ir vaizduoja tuos 3 režimus (nežinia, apie ką autorius galvojo kurdamas statulą, bet gavosi akurat „3 režimai“)
Po kelių savaičių išsiprašau, kad išleistų į lauką seselių priežiūroje – bent grynu oru pakvėpuosiu. Vedėja buvo neblogos nuotaikos, o ir langų aš daugiau nedaužiau, todėl išleido.
Sanitarės iš spintos ištraukė šimtasiūles striukes ir liepė rengtis. Laimingųjų, gavusių leidimą pasiganyti, buvo apie dešimt. Seselė tingėjo kažkur vedžioti, tad liepė ganytis palei skyrių. Išėjus į lauką bėgt jokio noro nebuvo.
Bet pagalvojau, kad galimai čia tik koks nesusipratimas ir vadovai dar nežino, kad kai kur skyriuose darbuotojai ligonius sukala net negalinčius pasipriešinti ir jau prie lovos pririštus.
Todėl nusprendžiau apie tokias negeroves ligoninės šeimininkui papasakoti. A vdrug tai nebus vien žodžiai į tuštumą?
Pamatęs, kad mūsų gaujos niekas rimtai negano, dingstu už kampo, tyliai nusigaunu iki administracijos ir pakylu į antrą aukštą. Ant durų parašyta: „vyr. gydytojas Minčiulis“.
Pasibeldžiu ir užeinu į kabinetą – ten sėdi stambus vyrukas už didelio stalo. Sakau, aš iš tryliktojo. Ir, žinokit, ten nelabai gerai elgiasi. Kad gydo, tai ką padarysi, o kad sanitarai prašo kitų ligonių, kad pririštam snukį spardytų, tai, sakau, gal taip ir neturėtų būti.
Vadas ramiai išklauso ir rimta veido išraiška sako: supratau, netvarka. Grįžk į skyrių, viskas bus gerai. Laimingas išeinu iš rūmų. Būti laimingam liko 5 minutės.
KERŠTAS
Kai už nugaros užsidaro skyriaus durys, pamatytas vaizdelis buvusį vidinį džiaugsmą greit paverčia rūpestėliu: stovi seselė su dideliu švirkštu rankoje, sanitaras su savanoriu psichu tolėliau jau suka virves iš paklodžių, o vidinis balsas man sako – „dabar šakės“.
Beje, tais laikais dar nebuvo kapitalistinių navarotų ir pribambasų, tokių kaip fiksavimo diržai, todėl visus raišiojo naudodami standartines paklodes, kurias prieš tai dviese susukdavo paėmę už priešingų kampų.
Sovietinė fiksavimo sistema veikė labai neblogai ir išsilaisvint iš jos buvo įmanoma tik jei blogai pririšdavo. Ramesniems užtekdavo trijų iš paklodžių susuktų virvių – dvi rankoms ir viena kojoms, o jei ligonis blaškydavosi ir dėdavo pastangas išsilaisvint, pridėdavo ir ketvirtą – apie sprandą iš nugaros pusės ir po pažastimis, o galai pririšami prie lovos galvūgalio).
Ateina iš kabineto Kurvilaitė: „Tai ką, čia tau blogai? Greit pagerės. Eik į procedūrinį... Ne!!! Sanitarai, riškit tą durnių!!!“
Kadangi psichinės skaistybės jau esu netekęs, prarast dabar nėra ką – šį kart nusprendžiu pakovoti ir lengvai nepasiduoti. Be to, galvoje pasigirsta šlykštus balsas (labai panašus į Dancebergio), kuris man sako: „Laikykis, tautieti, nebijok, juk net Čiurlionis baigė gyvenimą lenkiškam durnyne!“
Tuo metu vienas sanitaras mėgina nedrąsiai mane stumti link lovos. Lova šį kartą net ne stebėjimo palatoj, o stovi ištempta vidury koridoriaus, kad būtų patogus priėjimas iš visų pusių.
Matyt Kurvilaitė įtarė, jog mėginsiu priešintis ir liepė lovą perstatyt į poziciją, patogesnę rišantiems. Sanitaro darbas nelabai malonus. Bet aš nelinkęs jo palengvinti. Priešinuos.
Jis Kurvilaitei sako, kad vienas nieko nepadarys. Kurvilaitė liepia į pagalbą sukviesti ligonius. Susirenka apie penkiolika vyrukų, kurie, nenorėdami gaut papildomai aminazino, vaidina, kad aktyviai mane link lovos velka.
Pamatęs, kad visiems dzin, puolu aktyviai priešintis, išstumdau juos ir bėgu į procedūrinį. Beje, tokioj psichozės būsenoj atsiranda papildomas jėgų antplūdis, ir net pats stebiesi, kodėl, rodos, lengvai tavo pastumti žmonės skrenda pakankamai toli, o visas veiksmas vystosi lėtai ir su visom smulkmenom kaip sulėtintame filme.
Seselės iš kabineto išsilaksto kaip tarakonai naktį įjungus šviesą virtuvėj. Iš paskos atvaro sanitaras ir kokie septyni psichai. Griebiu už kojos nutrintą kėdę iš kabineto kampo ir puolu mosuodamas ja prieš dundukų ir sanitaro nosis.
Nė vienas nenori likt be dantų, todėl aplink atsiranda žymiai daugiau erdvės. Liuks! Kai grįžau iš Minčiulio, kaip tik kažkokie veikėjai baltais chalatais vedžiojo po teritoriją pulkelį pasipūtusių bobelių.
Kažkas iš senbuvių sakė, jog tai amerikonų delegacija apie ligoninės tvarką jos valdovų pasakėlių klauso. O blyn, galvoju, gal Amerika gali išgelbėt durnių nuo sudorojimo? Porą kartų su kėde prasisukęs prieš nosis, įsibėgėjęs iš visos jėgos kalu tą kėdę į lango stiklą.
Ir viepiuosi iš nuostabos. Iš kėdės rankoj belieka kojos gabalas, o visa kita – į šipulius. Grūdintam stiklui – nieko. Kurvilaitės snukis kaip Aušvico dujų kameros ūkvedžio. Jaučiu, va dabar tai tikrai šakės. Pamatę, kad kėdės nebeliko, visi darosi drąsesni ir aktyvesni.
Seselės papildomai sukviečia dar chebros ir mane, bespurdantį ir besiskeryčiojantį, šiaip taip susuka, nutempia ir pririša prie lovos. Kad pavyktų gerai įtempt virves iš paklodžių, vienas žmogus sėdasi ant rankos ir ją prispaudžia – tada sanitaras ją be vargo pririša prie lovos rėmo.
Kadangi muistausi ir spardausi, analogiškai pasielgiama ir su kojomis. Vaistų negaili – seselė suvaro gerą porciją aminazino. Švirkšto adata tokia buka, kad prireikia pastangų ją bedant į šikną.
Kai priešintis pasidaro beprasmiška ir esi „prifiksuotas“ prie metalinės lovos, keistai persisuka mintys. Galvoje skamba – nafig reikėjo tų durnų nuotykių, kas dabar bus?
Be jokių pastangų ašaros ir snargliai iš nosies lašėt pradeda... Bet „gera“ dozė aminazino greit apramina...
Tuo metu ir vėl atsiranda Dancebergio šmėkla ir kikendama klausia: „Na ką, prisikovojai?“ ir ima fortepijonu skambinti Konstantino Čiurlionio „Nocturne for piano in F sharp minor, VL 178, Op. 4/1“. Deja, iki galo neišklausiau, nes vaistai užmigdė anksčiau ir geriau nei noktiurnas.
Atsibundu nežinia kiek laiko praėjus – jau atrištas ir bukas bukas. Niekas dėmesio man nerodo. Nuslenku į šikaną, pamyžu ir po kranu pakišęs galvą šaltu vandeniu nuo snukio nusiplaunu pridžiūvusius snarglius.
Mėginu užsirūkyt ir tik tada susivokiu, kad aš jau atrodau kaip kralikas – pižamos nėra, aš tik su baltais apatiniais, papuoštais štampu „13 V“.
Todėl slenku link lovos, susirandu pižamą, kurią turbūt bušido metu kažkas nuo manęs nutraukė. Cigarečių pakelis irgi sumaigytas, bet laimei išbyrėjo ne visas tabakas ir pavyksta susirasti vieną gan tiesią cigaretę.
Susisuku į kampą rūkomajame ir tylutėliai rūkau. Šnekėtis jokio noro nėra – vėl pats užlipau ant grėblio. Sužinojau, kad skųstis vadams čia nepageidaujama ir už tai teks ilgai kentėti mano vargšei šiknai.
Man slenkant link lovos, iš procedūrinio išlenda seselė ir sako, kad ruoščiau užpakalį, nes vedėja prirašė tokį gydymą, kad maža tikrai nepasirodys.
Nafig buvo kėdes laužyt ir siaubti skyrių. Nemelavo. Tos kelios savaitės mano užpakaliui iš tiesų bus juodos.
Šikna vis kietėjo, jau nebeliko vietos kur best, o skausmą vos įmanoma iškęst. Tada pajutau švelnius jausmus radiatoriui. Koridoriuje pakeliui į šikaną buvo radiatoriai.
Jie buvo gana karšti ir pastebėjau, kad mano nelaimės broliai savo subadytus užpakalius prie tų radiatorių šildo. Iš tiesų – pastovėjus kiek nepatogia poza priglaudus šikną tai viena, tai kita puse, skausmas truputį apmažėja. Radiatoriaus apkabinti ėjau kiekvieną dieną bent po 10 kartų.
Kurvilaitė akyse nesirodė, bet mane perkėlė į palatą. Rodos, net į tą pačią, kur anksčiau gulėjo tas plaukuotas barzdyla hipelis „sriubos nešėjas“ ir pasipūtęs žydas. Jie dingo iš skyriaus praėjus kelioms dienoms po to, kai aš langą išmaliau. Matyt ėmė ir staiga „pasveiko“ ar gavo naujas užduotis, o gal tai buvo tik sutapimas?
Šikna nuo aminazino porcijų pasidarė kaip monolitas ir klaikiai skaudėjo. Kurvilaitė rado išeitį – kažkokį mėšlą pumpavo lašeline tiesiai į veną. Nuo jo gali apsimyžt gulėdamas ir spoksodamas į lašantį skystį, bet bent jau šiknai lengviau.
Kartą iš palatos slinkdamas link šikano stebėjau vaizdelį. Vienas psichas, toks pusiau kralikas Buckus (skirtingai nuo kitų jis buvo su pižama), guli pririštas koridoriuje ant tos pačios lovos, kur ir aš buvau paskutinį kartą, kai kėdę sutrupinau.
Tikriausiai jis jau senokai buvo pririštas ir pribadytas, bet jį pamiršo atrišti. Žmogus rėkia, kad atrištų, nes myžt nori.
Nei seselė, nei sanitarai į tokius pageidavimus jokio dėmesio nekreipia. Man grįžtant iš tuliko kažkas nuėmė nuo jo kaldrą, o vyrukas čiurleno gerą fontaną ant savęs ir į lovą.
Durkėj tokie vaizdeliai daro įspūdį tik kai pirmą kartą pamatai, po to nekreipi dėmesio į stebėjimo palatoje ar kralikyne prišiktas lovas ar primyžtas pižamas – tai jau kasdienybė.
BANIA
Vieną rytą skyriuje kilo neįprastas bruzdesys ir sujudimas. Slaugės rėkavo: bania, bania.
Klausiu, kas čia per velniava – pasirodo, pirties diena. Kas dešimt dienų durnius prausia ir jiems švarią patalynę išduoda.
Pradžiai bobos slaugės su matrioškų šiknom liepė nuo lovų patalynę nuimti ir krovė paklodes į krūvas vidury koridoriaus – ruošė į skalbyklą.
Po to išdalino švarias ir liepė lovas klotis. Ne visiems savarankiškai pavykdavo. Po to sužinojau, kad skyriuje yra pirtelė. Tiksliau, patalpa, kurioje buvo 4 dušai. Visus durnius paeiliui ėmė siųsti į tuos dušus.
Buvo ten nutrintų kempinių, skardinių tazikų ir daug gabalų ūkiško muilo. Jo pakako visiems norintiems, nes tie, pas kuriuos ateidavo lankytojų, naudodavosi savo asmeniniu muilu.
Prieš pirtį slaugės išduodavo ir išskalbtus pižamų bei apatinių komplektus. Tiesa, komplektais juos pavadinti sunku, nes kelnės ir švarkai buvo skirtingų spalvų ir raštų, bet niekas dėl to nesiparinodurniai juk ne podiumu vaikščiot ruošėsi, o tik skyriaus koridorių šlifuoti.
Dydžiai taip pat iš akies buvo parenkami, todėl man dažniausiai tekdavo per mažas komplektas ir, be abejo, ne „Versace“ dizaino. Nurengtas ligonių dėvėtas pižamas taip pat krovė ant paklodžių, rišo į didelius ryšulius ir ruošė į skalbyklą išvežti.
Pirmiausia nuprausė paprastus ligonius, o kai jau visi tą dušą praėjo, tada ėmė kralikus po penkis vedžiot ir verst praustis. Daugumai iš jų tai nelabai patiko, bet bobos buvo profės ir net tokius priversdavo daryti tai, kas būtina. Jiems net pižamos nepriklausė – tik apatinius pakeisdavo.
Patalynę kralikyne irgi keisdavo, bet ten, matyt, ne vienas myžo ir šiko tiesiai į lovą, tad konkreti specifinė smarvė vis vien tvyrojo ir po pirties (niekas žiemą nesivargindavo atidarinėt kralikyno langų, kad pravėdintų).
Galinčių savarankiškai pasikeist patalynę tarp jų išvis nebuvo – tai darė sanitarės.
ELEKTROŠOKAS
Po mano vizito pas ligoninės valdovą ir mėginimo iškult dar vieną langą skyriuje Kurvilaitė tapo man neabejinga. Tiksliau pasakius, knisosi prie smulkmenų, bet kokią progą radusi.
Gal pasipainiojau kritinę dieną, kai moteriškei mėnesinės stogą rauna, o gal pilnatis taip suveikė, bet sulaukiau grasinimo, kad, jei netapsiu pavyzdingu ligoniu, ji paskirs man elektrošoką.
Po tokios procedūros visi geručiais pasidaro, nes pamiršta, kaip reikia būti blogu. Turbūt tampa kralikais, pagalvojau aš ir ėmiau svajoti, kaip muilą išnešt kuo toliau nuo tokios raganos. Man pasidarė baisu, kad elektra ims galvą purtyti ir po to be sentimentų į kralikyną perkels.
Apie elektrošoką Kurvilaitė išrėkė piktu balsu, labai rimtu snukiu, rodės, kad jos akinių stiklai net aprasojo nuo nuodų, sklindančių dėl jos pykčio ir neigiamos energetikos. Ir dar rankom mojavo kaip išprotėjusi dirigentė, todėl nusprendžiau: šįkart boba nejuokauja...
* * *
Apie autorių
Jonas, dažnai vadinamas Zarazza, alternatyvios muzikos pasaulyje žinomas nuo Sąjūdžio laikų. Nuo 1994 m. dirbo piratiniame garso kasečių fabrikėlyje „Zarazza Records“, kurio produkciją platino garsiojoje Tilto gatvės „Plokštelinėje“. Vėliau užsiėmė muzikos ir vaizdo įrašų nuoma. Dažnai keitė nuomos punkto vietas, tačiau „Zarazzos“ tašką žinojo kiekvienas save gerbiantis muzikos pogrindininkas. Nepraleisdavo nė vieno geresnio „kreivos“ muzikos tūso, tad per daugelį metų užsitarnavo alternatyvios muzikos gerbėjų autoriteto vardą.
2013 m. publikuotas prisiminimų romanas „Kliedesys“ nukelia į herojiškus 1989-uosius, kada Lietuvos visuomenėje vyko didžiulės permainos: „komunistinės lervos“ ėmė vaikščioti su trispalvėmis krūtinėse, o durnynuose pradėjo siūlyti pasimelst. Būtent durnynas – Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė, į kurią autorius tais laikais buvo pakliuvęs net tris kartus, – ir yra pagrindinė knygos veiksmo vieta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.