Kalbėjau su redaktoriumi apie šią temą (mes buvome su juo nuėję pietų, išbandėme vieną restoraną, apie kurį galvojome, kad naujas, bet pasirodė, čia senas, tik persikėlė arčiau savo dvasinės tėvynės, Žaliojo tilto), ir redaktorius man pasakė: „Tik venk politologijos.“ Pirmiausia, sako, tu apie tai nieko neišmanai. Antra, sako, parašys jau ir kiti. Juokauju. Sakė tik vieną iš tų dalykų. Bet apie Graužinienę parašyti leido.
Kodėl man rūpi pakalbėti apie Seimo pirmininkę? Ne, politologinių aspektų tikrai neaptarinėsiu. Čia ir taip visiems viskas aišku. Viktoro Uspaskicho sukalta partijos imitacija pasirodė skurdoka talentų: kai teismo šaukimais dauguma apdėlioti smarkiau nei kitas toks politikas buvo apvyniotas tualetiniu popieriumi, tai tenka rinktis iš to, ką turi. Tai ir išsirinko, kaip visi matome.
Man rūpi suprasti, kaip jaučiasi ir ką galvoja žmogus, kuriam, vos sugebančiam vairuoti automobilį nuo savo sodų bendrijos iki prekybos centro, davė raktelius nuo didžiulio vikšrinio ekskavatoriaus ir pasiūlė juo padirbėti, kaušu pamojuoti. Tik žmogui nepaaiškino, kad viską filmuoja ir rodo tiesioginiame eteryje.
Seimo pirmininkė, pradėjusi karjerą nuo bandymų padaryti tvarką televizijoje, kad žurnalistai jos neremtų prie sienos, yra turbūt vienintelė politikė, sugebėjusi per 24 valandas du kartus užlipti ant to paties grėblio (atleiskite man šią pavargusią metaforą, bet grėblys jai ypatingai tinka dėl didelio įdirbio žemės ūkyje, todėl ir nesusilaikiau).
Plačiai žinoma, kad kvalifikuotų viešųjų ryšių specialistų Darbo partijoje yra tiek pat, kiek elektrinių gitarų paprastai groja kaimo kapeloje, tačiau, net jei jų ir būtų, akivaizdu, kad Loreta Graužinienė nebūtų linkusi jų klausyti (specialistų, ne gitaristų), nes pati viską moka ir žino.
Tapusi pajuokos objektu dėl atsiprašymo už prezidentę, ji toliau sau plėtojo temą, ir tapo pajuokos objektu antrą kartą.
Pagrindinė taisyklė viešuosiuose ryšiuose: išsikasei duobę ir įkritai į ją? Nustok kapstęs, pabūk ramiai. Kai visi paliks tave ramybėje ir išsivaikščios savais keliais, jau bandyk ropštis. Kvailiai elgiasi atvirkščiai ir dar įnirtingiau mojuoja kastuvu. Iš to juos ir pažinsi.
Jums gali atrodyti kitaip, tačiau Loretos Graužinienės karjera politikoje yra baigta, net jei ji dar kurį laiką bus parlamento vadovė, mat šis postas niekada nereikalavo itin didelių gebėjimų: kuklaus politiko Vydo Gedvilo pavyzdys įrodė, kad toje kėdėje galima funkcionuoti ištisus mėnesius, iš esmės nepabundant iš intelektinio miego, ir tai niekam neužkliūva.
Dauguma mūsų nustemba prisiminę, kad tai yra trečiasis pagal svarbą pareigūnas šalyje, po prezidentės ir premjero. Aš, pavyzdžiui, visada maniau, kad trečioji pagal svarbą pareigūnė Lietuvoje yra Aušra Maldeikienė, pagal tai, kaip dažnai visi klausia jos nuomonės. Bet dabar žinau, kad gal ir klydau.
Loretos Graužinienės politinė karjera yra be pulso todėl, kad dar niekas ir niekada neišlipo iš politinio klouno vaidmens. Tai pasirinkimas, kurį kiekvienas turi padaryti tik vieną kartą gyvenime. Politika yra labai žiaurus žaidimas, ir kai minia pamato, kad antis pašauta ir šlubuoja, pasišiaušia žemyn pasuktų nykščių miškas, ir visi prašo kraujo. Kitų variantų nebūna.
Paklauskite Rolando Pakso arba Birutės Vėsaitės, kaip tai atsitinka: žmonės pradeda vertinti tave, kaip anekdotą, ir tada pasiekiama riba, po kurios nėra kelio atgal. Kai daugiau žiūrovų surenka juokingi plakatai su politiko nuotraukomis ir šmaikščiais jų pasisakymais, negu to politiko oficialūs pasisakymai, tai žmogus jau yra tinkamas tik pramoginiam žanrui, net jei pats to dar nesupranta.
Žinoma, būna tokių atvejų, kaip Petras Gražulis, kuris yra visiškai laimingas savo vaidmenyje ir registre, ir niekur kitur jam nereikia. Tai irgi karjera, tačiau šio žanro atlikėjų reikia labai nedaug, ir visos vietos užimtos.
Loreta Graužinienė labai skiriasi nuo Petro Gražulio, nes ji neturi nei tokios energijos, nei žibančių entuziazmu akių, nei aiškių (tegu ir mažai kam priimtinų) vertybių gyvenime.
Galiausiai, mums reikia nuspręsti, ar šios moters reikėtų gailėtis, nes ignoruoti nepavyks: absoliučiai akivaizdu, kad kiekvienas naujas jos pasisakymas sukels juoko spazmus žiniasklaidoje.
Auditorijos lūkesčiai programuoja ir kalbėtoją: kiekvienas komikas žino, kad jo pasirodymas bus tuo juokingesnis, kuo labiau auditorija bus įsitikinusi, kad ją juokins. Tai galioja ir nevalingiems komikams.
Turbūt gailėtis nereikėtų, nes ši politikė gali būti geras pavyzdys vaikams ir jaunimui, ir savo elgesiu daro gerą darbą. Augančiai kartai gali būti sveika parodyti: štai kas būna, kai lendi dirbti darbo, kurio neišmanai, ir imi kalbėti tai, ko nesugebi suprasti. Visi juokiasi, o juokdario kepurė lieka ant galvos visiems laikams.
