Portalui lrytas.lt mokslininkas sakė, kad lietuviai išgyvena tokį laikotarpį, kuriame persvarstomas lietuvio tapatumas: „Lietuvoje vyksta tapatumo ieškojimo procesas. Gyvenimas keičiasi, o tapatumo neįmanoma susikurti visam savo gyvenimui, kadangi jis kinta – kinta tapatumo raiškos būdai.“
Kintančiame pasaulyje visuomenės susiduria su naujais iššūkiais, su kuriais susidoroti reikia naujų gebėjimų ir įgūdžių.
„Anksčiau atvykusį kitatautį visuomenės mėgindavo perauklėti, paversti jį „savu“, asimiliuotis – reikalaudavo pamiršti savo kalbą, kultūrą. Dabar atvykėliai sukuria bendruomenes, puoselėja savo kultūrą, bet taip pat moka mokesčius, dalyvauja politiniame ir socialiniame valstybės gyvenime, – portalui lrytas.lt apie lenkų ir lietuvių konfliktą kalbėjo Z.Baumanas.
Antradienį Vilniuje prasidėjusį dialogą su studentais apie virtualų ir realų (ang. Online/Ofline. – Red.) pasaulį, lenkų kilmės sociologas, nuo 1971 metų gyvenantis Anglijoje, trečiadienį jį jau tęsė Vytauto Didžiojo universitete.
Paskaita pakerėjo Vilniaus ir Kauno akademines bendruomenes. Salės buvo sausakimšos, mat profesorius nagrinėjo šiuo metu itin aktualias temas – vartotojiškumą, socialinių tinklų galią, meilę, santykius ir narcisizmą. VU Teatro ir VDU Didžiojoje salėse visi norintys netilpo, sociologijos klasiko paskaitos klausėsi stovėdami balkonuose, sėdėdami ant laiptų.
Žmonės emigruoja į virtualų pasaulį
Kupini nusivylimų ir kankinami depresijos žmonės emigruoja į virtualų pasaulį, kur jų neriboja erdvė ir laikas – kur naršymas virtualiame gyvenime užima mažiau laiko nei realūs tyrinėjimai.
Z.Baumano įsitikinimu, modernaus gyvenimo stilius palengvino žmogaus gyvenimą, jį padarė įdomesnį, džiaugsmingesnį – atimdamas iš žmogaus kantrybę, toleranciją ir pakantumą: „Mūsų gyvenimas, kuris yra abejingas mūsų troškimams, virtualiame pasaulyje virsta tokiu, kuriame pildosi svajonės – jis tampa paklusnus ir lankstus.“
Į virtualų pasaulį žmonės pasineria patys bijodami likti vieni ir vieniši – nepastebėti. Virtuali erdvė suteikia žmonėms vietą, kurioje jie gali įsiveržti į viešą erdvę – pasijusti žvaigždėmis, būti tarp įžymybių: „Internetas tenkina tokių žmonių poreikius, kurie išgyvena dėl to, kad jiems niekas neskiria dėmesio, jų niekas nepastebi.“
„Virtualus pasaulis tenkina mūsų erotines fantazijas nieko iš mūsų neprašydamas, niekada mums neatsakydamas. Leidžia mums išdidinti paveikslėlius, įgyvendinti visa, apie ką svajojome, bet nedrįsome įgyvendinti“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Nuolatinės tapatumo paieškos
Savo paskaitose sociologas pastebi, kad šiuolaikinė žmonija gyvena „nepastovioje visuomenėje“, kurioje realybė kinta taip greitai, kad norėdami išgyventi individai turi prie jos prisitaikyti. Socialiniai pokyčiai verčia žmones permąstyti jų tapatumą – kaip jie pasirodys prieš kitus, apibūdins save.
Iš vienos pusės, tai suteikia galimybę žmogui pasirinkti, koks jis nori būti, iš kitos – ateitis tampa visiškai neaiški, sukurdama nesaugumo jausmą, apgaubdama žmogų nežinia.
Virtualioje erdvėje neliko sienų ir ribų. Tai, kas buvo toli ir nepasiekiama, dabar prieinama per kelias sekundes. Informacija talpiname serveriuose, o faktus ir detales galima susirasti internete – jų nebūtina įsiminti.
Jis pastebi, kad virtualioje erdvėje žmonės linkę labiau save eksponuoti, vienas su kitu dalytis tokiomis intymiomis detalėmis, kurių, galbūt, neišdrįstų atskleisti realiame gyvenime. Talpindami savo nuotraukas, dalydamiesi įvairia informacija žmonės gėrisi ir mėgaujasi savimi.
Įrankis vienyti ir valdyti
Savo darbuose mokslininkas kritikuoja maištą, kaip netinkamą ir ydingą vartotojų pasipriešinimo formą, kuri nieko bendro neturi su socialine revoliucija.
Mokslininko įsitikinimu, revoliucija niekada nebuvo esminis socialinės nelygybės produktas. Jis pastebi, kad revoliucijos visuomet turi savo konkrečius tikslus ir planuotojus, galinčius jas laiku pradėti ir pabaigti.
Z.Baumanas svarsto, kad socialiniai tinklai, kurie pastaraisiais laikais naudojami demokratijos siekiams, virsta sekimo ir informacijos rinkimo priemonėmis.
Po jaunimo pasipriešinimo Teherano aikštėje publikuotame straipsnyje „Ar „Facebook“ ir „Twitter“ padeda plėtoti demokratiją ir žmogaus teises?“ mokslininkas atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai suteikia galimybę greičiau, pigiau ir efektyviau nei kitos tradicinės sekimo priemonė identifikuoti esamus ir galimus atskalūnus, nustatyti jų buvimo vietą.
Kintančioje visuomenės nuolat kovojama dėl laisvės ir saugumo. Mokslininkas pastebi, kad Vakarų šalys išgyvena netikėtą laisvės proveržį, kai individams leidžiama išmėginti beveik viską, viso to kaina – nesaugumas ir neužtikrintumas.
