Šeši lenkų vienuoliai į istorinius Vilniaus rūmus įsikibo nagais

Pranciškonų rūmai virto kovos lauku. Didžiuliame pastatų ansamblyje, kurį juosia Trakų, Pranciškonų, Kėdainių ir Lydos gatvės, kadaise skambėjo maldos. Dabar buvusiose vienuolių celėse netyla kalbos apie turtą, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".

Išjungtas šildymas ar užsuktas vanduo – tai tik ledkalnio viršūnė.

Kovoje dėl Pranciškonų rūmų vis atkreipiamas dėmesys į tai, kad jų įsigeidė tik šeši vienuoliai, kurie dorai nė nežino, ką veiks didžiuliame pastatų komplekse, jei jis jiems bus grąžintas.

Tad baiminamasi, kad dabar prižiūrimas turtas, sugrąžinus jį vienuoliams, pamažu virs griuvėsiais.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas paskelbė verdiktą – pranciškonų vienuolynas privalo būti grąžintas valstybei. To reikalavo ieškovai – Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas.

Bylinėjimasis su iki šiol rūmus valdžiusia bendrove „Pranciškonų rūmai“ ir kitais atsakovais truko devynerius metus.

Teismui paskelbus neskundžiamą nutartį, pranciškonai konventualai suskubo pareikšti tikį, kad valstybė nedels ir vienuolyną grąžins broliams.

Štai tada ir užvirė kova, trunkanti jau daugiau nei pusmetį.

Praėjus mėnesiui po teismo nutarties Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino atstovas Marekas Adamas Dettlaffas rūmuose įsikūrusius nuomininkus ėmė agituoti nemokėti nuomos mokesčio.

„Pranciškonų rūmų“ direktorius Antanas Bardauskas prisipažino tada supratęs, kad geruoju su pranciškonais susitarti nepavyks.

Kad vienas Vilniaus krašto lenkas ir penki iš Lenkijos atvykę vienuoliai nenori tartis, buvo galima pajusti dar prasidėjus teismų maratonui. „Pranciškonų rūmai“ siūlė pasirašyti taikos sutartį ir dėl patalpų perdavimo aiškintis gražiuoju, bet atvykėliai nesutiko.

Tiesa, derybos vyko, iš Romos ir Lenkijos į Vilnių atvykdavo šio ordino generolai, kuratoriai, provincijolai, tačiau apčiuopiamų rezultatų nepavyko pasiekti.

Kokią 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto rūmų viziją su M.A.Dettlaffu priešakyje mato juos siekiantys susigrąžinti vienuoliai? Nei paveldosaugininkams, nei iki šiol rūmus valdžiusiai bendrovei „Pranciškonų rūmai“ atvykėliai jokių planų nepateikė.

O buvę šeimininkai prieš kelerius metų parengė projektą, kuriame nurodė, kaip galima eksploatuoti rūmus. Tame projekte buvo numatyta rūmų patalpose įkurti celes vienuoliams, taip pat įsteigti konferencijų centrą, viešbutį.

Verslo plane nemažai vietos skirta ir vienuoliams. „Pranciškonų rūmai“ rado ne vieną investuotoją, bet toliau su vienuoliais vykstantys ginčai visus juos atbaidė.

„Jeigu tai nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, kyla pagrįstas klausimas – kaip jis toliau bus eksploatuojamas?“ – klausė A.Bardauskas.

Jau dabar Pranciškonų rūmų stoge yra apie pusšimtį skylių, kurias dabar jau buvę šeimininkai vis užlopydavo. Čerpės sutrūnijusios, senos, supuvusios gegnės, santvaros.

Norint aptvarkyti stogą, reikia mažiausiai 5 mln. litų. Didesniam remontui pinigų suma išaugtų dvigubai.

Patalpas Pranciškonų rūmuose šiuo metu nuomojasi daugiau nei dvi dešimtys įmonių, įstaigų. A.Bardauskas neslėpė, kad M.A.Dettlaffas kursto nuomininkų nepaklusnumą.

„Iš dalies kunigas teisus. Tačiau kas privalo prižiūrėti rūmus, kol visi teisiniai reikalai nesutvarkyti? Kas atsakys, jei rūmuose kils gaisras ar avarija? Mes“, – tvirtino A.Bardauskas.

Šią savaitę įvyko dar vienas susirinkimas, kurio metu paaiškėjo, kad padėtis grėsminga, – netrukus už skolas gali būti išjungtas šaltas vanduo ir elektra. Mat „Pranciškonų rūmai“ nebeturi teisės iš nuomininkų rinkti mokesčių, tad su paslaugų teikėjais neatsiskaitoma.

Pranciškonų rūmų siekianti vienuolių brolija yra uždaro būdo. Kai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir rūmų salėse vyko nacionalinės programos „Baroko kelias Lietuvoje“ renginiai, atvykėliai tik stebėjo, bet prie jų neprisidėjo.

Kad šis vienuolynas yra lietuvių raštijos lopšys, jų nedomina ir jie to nepažymi kaip svarbaus fakto vienuolyną pristatančiuose daugiausia lenkiškuose leidiniuose.

Pranciškonų konventualų bibliotekoje surasti lotyniškos knygos viršelyje užrašyti pirmieji lietuviški rankraštiniai tekstai – poteriai „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“. Nustatyta, kad jie ranka įrašyti 1503-iaisiais, beveik pusšimtis metų prieš Martyno Mažvydo „Katekizmą“.

Kai buvo rengiama milžiniška paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“, pranciškonų vienuoliai turimo šventovės barokinio paveikslo su aptaisu „Švč.Mergelė Marija su kūdikiu“ šiai parodai neskolino, nors kūriniai parodai buvo pasiskolinti iš daugelio bažnyčių ir vienuolynų.

Nors rotacija yra privaloma, Vilniuje įsikūrusiems pranciškonams konventualams jau dvidešimt metų vadovauja tas pats M.A.Dettlaffas. Išskyrus jį, kiti vienuoliai per šį laikotarpį taip ir nepramoko lietuviškai.

Nors lietuviai bandė įsikurti šiame vienuolyne, greitai iš jo pasitraukdavo.

Ši vienuolija nėra gyvybinga ir perspektyvi. Europoje nykstančiuose vienuolynuose 5-10 vienuolių grupėms skiriama 300-500 kvadratinių metrų ploto patalpos šalia bažnyčios, nes visos regulos pabrėžia neturtą ir kuklumą.

Tačiau pranciškonai konventualai Vilniuje pretenduoja į dešimt kartų didesnius rūmus.

Dėl Pranciškonų rūmų grąžinimo vienuoliams arši kova užvirė ir tarp sostinės intelektualų. Prieš kelias dienas pasirodė Lietuvos katalikų mokslo akademijos narių kreipimasis, kuriame rašoma, kad bažnyčia pranciškonams konventualams buvo grąžinta 1998 metais, bet vienuolynas – iki šiol ne.

Pasak kreipimosi autorių, apgailėtina, kad į šią kampaniją, vykdomą pagal sovietinius ateizmo skleidimo ir tautų supriešinimo modelius, įsitraukė kai kurie Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai.

O istorikas Antanas Tyla stojo ginti Pranciškonų rūmų. Anot jo, šis ansamblis su greta esančia Šv.Mikalojaus bažnyčia XX amžiaus pradžioje buvo lietuvių švietimo, mokslo ir kultūros centras.

Pranciškonų ansamblio patalpose buvo įsteigta dviklasė lietuvių mokykla, įsikūrė Lietuvių mokslo draugija, į jas persikraustė šios draugijos biblioteka, apsigyveno žymus kultūros istorijos tyrinėtojas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Basanavičius.

Anot A.Tylos, būtina užkirsti kelią pagrįstų abejonių keliančioms, iš užsienio orientuotoms antikonstitucinėms tendencijoms. Jo nuomone, Pranciškonų rūmuose valstybė turėtų įkurti Lietuvių mokslo ir švietimo, amatų bei J.Basanavičiaus muziejus.

„Žinoma, tai galėtų atsirasti palengva, atsižvelgiant į realius išteklius. Nacionalinį paveldą mes turime patys valdyti ir tvarkyti, saugoti nuo neprincipingų paveldosaugininkų pinklių“, – įsitikinęs istorikas.

Vilniuje įsikūrę pranciškonai po Lietuvos krikšto sulaukė dosnios valdovų, didikų, bajorų ir net miestiečių bei valstiečių paramos. Todėl dabar linkstama manyti, kad šis objektas turi būti Lietuvos nacionalinės reikšmės kultūros paveldo paminklas ir negali būti atiduotas lenkams.

1710 metais, patarnaudami maru sergantiems Vilniaus gyventojams, beveik visi pranciškonai užsikrėtė ir išmirė. Carinės Rusijos valdžios laikotarpiu, po 1863 metų sukilimo, vienuolynas buvo apskritai uždarytas.

Pranciškonai į Vilnių grįžo tarpukariu, o vienuolyną jiems 1938 metais atidavė Lenkijos okupacinė valdžia. Tačiau sovietų okupantai vienuolyną 1941-aisiais nacionalizavo, o bažnyčią po aštuonerių metų uždarė.