Lietuva suskaldyta, sutrikusi ir, negana to, iki galo nesuvokia, kas ir kodėl atsitiko. Bet svarbiausia – ji užklupta visai nepasirengusi.
Todėl šalies vaizdas iš tiesų apgailėtinas. Visi pirmiausia žiūrėjo savo kailio ir žvelgė tik šiapus savo tvoros. Daugiausia, kas dar rūpėjo, – kaip pasinaudojant šia situacija pakenkti savo konkurentui.
Taip elgėsi pagrindiniu taikiniu tapęs Lietuvos verslas. Daugelis jo atstovų tik ieškojo savo takelių „tartis” į Maskvą – geriausiai už konkurentų nugaros ar per jų galvas. Taip elgėsi ir vienas kitą tik kaltinę ir besiblaškantys politikai.
Į jų nesuderintą chorą įsiliejo ir prezidentė D.Grybauskaitė, įstengusi tik plakti Vyriausybę.
Ką prieš Lietuvą rengia Maskva? Į šį klausimą pirmiausia turėjo atsakyti Valstybės saugumo departamentas ir Užsienio reikalų ministerija.
Kaip tinkamai reaguoti į šią situaciją, koks turėtų būti atsakas, kaip informuoti Lietuvos žmones? Į šiuos klausimus turėjo atsakyti šalies valdžia.
Akivaizdu, kad ar gniaužtus atleisti, ar dar labiau juos sugniaužti, Maskva sprendė vadovaudamasi tik savo sumetimais ir parengusi veiksmų programą, o ne kokių nors patikrinimų rezultatais. Juk neatsitiktinai per savo ruporą – Pirmąjį Baltijos kanalą – Kremlius pasityčiojo iš Sausio 13-osios aukų.
Žinoma, kai kurie aukščiausi pareigūnai tiesiai skelbė, jog Rusijos antpuolį lėmė ne mikrobų kiekis piene, nes šis karas yra tik didelio geopolitinio žaidimo dėl Ukrainos dalis. Bet aišku ir tai, kad aukščiausi pareigūnai tai aiškino ne taip, kad tai suvoktų visi – net ir šalies pienininkai.
Lapkričio pabaigoje Vilniuje bus nuspręsta, ar Europos Sąjunga ir Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį – taip žengtų svarbų žingsnį ES link.
Esminis klausimas: kuriuo keliu pasuks Ukraina – didžiulė ir labai svarbi valstybė tame posovietiniame regione, kurį Rusija stengiasi žūtbūt susigrąžinti į savo įtakos zoną.
Ar Rusijos valdžia sugebės priversti Ukrainą tapti jos sąjungininke ir sustiprinti pozicijas savo šalyje ir tarptautinėje arenoje, Ukraina vis dėlto pajudės europinės demokratijos link ir taip praplės ES įtaką posovietinėje erdvėje?
Atsakymas į šį klausimą nepaprastai svarbus pirmiausia Rusijos prezidentui V.Putinui. Jis tiesiog negali prarasti Ukrainos ne tik dėl geopolitinių išskaičiavimų, bet ir įvaizdžio prieš rinkėjus, kurių palaikymas vis mažėja.
Tuo metu pati ES visada svyravo, ar priimti naują – tokią didelę, 45 mln. gyventojų turinčią ir daugeliu aspektų atsilikusią šalį. Bet artėjant šiam rudeniui ES svarstyklės pradėjo krypti į Ukrainos pusę.
Be to, Ukrainą atgal į autoritarizmą vedęs dabartinis jos prezidentas V.Janukovyčius ir pagrindiniai šalies oligarchai suprato: ES valstybių klubas – geriau nei tos džiunglės, kurias valdo Rusijos liūtai.
Tad nieko keista, kad jau vasarą Rusija pradėjo tikrą karą, kurio kraštelis, užkabinęs Lietuvos pienininkus, – niekis, palyginti su pagrindiniu puolimu Ukrainos kryptimi.
Rusija ėmėsi totalinės blokados prieš pagrindines Ukrainos ekonomikos šakas, kontroliuojamas pagrindinių jos oligarchų.
Siekta suduoti milijardinių nuostolių vertės smūgį visai šalies ekonomikai ir biudžetui, pakirsti dabartinės Ukrainos valdžios ir prezidento V.Janukovyčiaus pozicijas visuomenėje.
Taip pat norėta, kad šalies verslas imtų pats spausti valdžią nusileisti ir sukti ten, kur reikalauja Rusija, – į jos kuriamą Muitų sąjungą, o ne į ES. Be to, Rusija pradėjo politinį puolimą visu frontu ir ES politikos užkulisiuose.
Ukrainos žiniasklaidoje jau prieš kelis mėnesius skalambyta, kad Ukrainos valdžia tam visiškai nepasirengusi. Bet kaip į tai atsakė pagrindinė Ukrainos advokatė ES Lietuva ir visa ES? Galima sakyti – niekaip.
Rusijos puolimą pražiopsojusiems arba į jį tiesiog ranka numojusiems Lietuvos diplomatams ir atsakingiems pareigūnams, atrodo, svarbiausia buvo tai, kad ES tiesiog bet kokia kaina pasirašytų sutartį su Ukraina Vilniuje, o prieš tai ir po to – nors ir tvanas.
Mat šios sutarties pasirašymas mūsų valdžios veikėjams reikalingas kaip spindinti karūna, vainikuojanti visą Lietuvos pirmininkavimą ES. Dėl tokio tikslo Lietuva visuomet ragino ES užmerkti akis prieš visus autoritarizmo link pakrypusios Ukrainos valdžios gudravimus ir išsisukinėjimus, vengiant realių demokratinių pokyčių.
Žinoma, daugelį svarbiausių ES sąlygų įstatymų leidybos srityje – pirmiausia atribojant teisėsaugą nuo valdžios – Kijevas įvykdė. Bet viena sąlygų – V.Janukovyčiaus politinės konkurentės ekspremjerės J.Tymošenko paleidimas – tebekybo ore.
Nors Vilniaus susitikimas jau ant nosies, Ukrainos valdžia, pažadėjusi ją „paleisti gydytis”, toliau išsisukinėja.
Tad senkant pagrindinių ES valstybių politinio elito kantrybei, vis realesnės darosi galimybės, kad ES Vilniuje arba nepasirašys sutarties su Ukraina, arba pasirašys kokį nors tarpinį dokumentą, numatantį papildomą terminą Ukrainai pagaliau įvykdyti visus ES reikalavimus ir tik po to pasirašyti Asociacijos sutartį.
Tiek viena, tiek kita, žinoma, reikštų visų – Ukrainos, Lietuvos ir pačios ES diplomatinį pralaimėjimą, o Rusija švęstų pergalę. Beliktų tyliai guostis bent tuo, kad Maskva galbūt vėl atvertų savo rinką mūsų prekėms.
Kita vertus, gal tokia pamoka padėtų mums ateityje pagaliau išmokti tinkamai reaguoti į pokyčius, kurių gausu šiuolaikiniame pasaulyje.
