Pasakojimai iš beprotnamio (1). Pradžia slogi, bet gyventi galima

Zarazza į psichiatrinę ligoninę pirmą kartą pateko 1989-aisiais.

Portalas lrytas.lt pateikia įdomiausias romano „Kliedesys“ ištraukas. Šįkart – pirmoji dalis.

* * *

Greitoji atvežė į durnyną jau sutemus. Vyrų priimamasis. Pradžioje visokių duomenų paklausinėjo seselė, po to pakvietė pas gydytoją į kabinetą.

Priėmimo skyriuje tą dieną budėjo gana jaunas barzdotas gydytojas, kuris ir ėmė domėtis, kaip aš čia patekau. Papasakojau teisybę: gimtadienio prikolas, Kaušpėdo parodija, saugumiečiai ir t. t.

Vyrukas įdomus – pašnekėjom net ir apie Vonneguto romaną. Viskas atrodė pusė velnio. Dar pagalvojau – gal vdrug ims ir paleis namo? Bet liepė varyt į dušą, persirengt pižama ir ruoštis į skyrių numeris 13.

Beje, po metų, kai aš vėl jį sutikau ligoninės kieme, daktariukas nustebino, nes priėjęs manęs atsiprašė ir pasakė: „Neturėjau teisės aš tada tavęs priimt...“

Paspaudžiau jam leteną ir pasakiau, kad traukinys, į kurį jis mane tąkart patalpino, jau nuvažiavo ir atbulinio neįjungs, bet asmeniškai jam aš tikrai neturiu jokių pretenzijų.

Skubėt nėra kur. Nusivelku savo kostiumą ir laukiu, ką pasiūlys. Sanitaras iš spintos ištraukia kalną išblukusių pižamų, baltų apatinių marškinių ir kelnių. Matuojuosi. Visos mažokos, bet kažką parenka. Dar priėmime daktaras pasako, kad mane laikys tris dienas ir, jei viskas gerai, – paleis. Net ėmiau ir patikėjau.

Du sanitarai, kad nesušalčiau aprengę priėmimo skyriaus striuke-šimtasiūle, veda mane į skyrių. Naktelė šaltoka ir sniegas girgžda po batais.

Dar net neišėjus iš priimamojo nutrūko kelnių guma. Sanitarai nuramina: nesiparink, skyriuje pakeis tau kelnes. Tada pagalvojau – atsitiktinumas. Vėliau supratau, kad matyt specialiai pakerpa tą gumą pavojingesniems durniams (nes ir antrai kadencijai įvairavus į psichuškę man vėl pasikartojo ta pati nutrūkusios kelnių gumos istorija).

Kodėl? Ogi pamėginkit bėgti ir laikyti rankom smunkančias kelnes, tuomet bus aišku. Bet tuomet apie bėgimą net minties nebuvo. Fignia, galvojau, tris dienas ištempsiu. Nusišikt, kad teko „nelaimingas“ – tryliktas skyrius, aš neprietaringas.

Prieinam prie skyriaus. Pakilę laiptais sanitarai paskambina, po minutės kažkas ima brazdint duris iš vidaus. Atrakina boba baltu chalatu – slaugė. Kažką murmėdama sau panosėje įleidžia mus į vidų.

Priėmimo skyriaus sanitarai įveda pro dar vienas duris į didelį ilgą koridorių, atiduoda popierius seselei ir išeina, pasiimdami nurengtą nuo manęs priėmimo skyriaus striukę. Į nosį kala tuchla ilgai nevėdintos patalpos smarvė…

Durys užsidaro už nugaros. Apsidairau. Durys be rankenų. Ok, priprasiu kaip nors.

Imu apžiūrinėt patalpas. Blyn, o juk tas durnynas iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“ – kaip Prezidentūros apartamentai, palyginus su šituo: ilgas koridorius, sienos gal dar prieš karą dažytos tamsaus šūdo spalva.

Dažai suskilinėję ir vietomis nutrupėję, kai kur net nukritę ištisi kvadratinio metro ar didesni dažų lopai ir šviečia plikas tinkas, koridoriumi slankioja visokie tipai su pižamom. Naujokas jiems įdomu.

Užsimanau parūkyti. Vietiniai maloniai parodo, kur šikanas. Išsitraukęs cigaretę matau dar gal 10 pretendentų parūkyt. Vienas paprašo. Duodu, bet liepiu dalintis su kitais, nes fig znaet, kada galėsiu nusipirkti dar.

Įpusėjęs cigaretę pastebiu kelis keistus žmones. Be pižamų, tik su baltom apatinėm kelnėm ir tokiais pat marškiniais. Vienas basas. Jie prieina ir vienas drebėdamas vos suprantamai paprašo, o gal daugiau vien rankų gestais parodo, kad palikčiau jam nuorūką. Dar porą sykių užsitraukęs atiduodu.

Žiūriu, jo pirštai ir nagai tamsiai rudi, net apdegę nuo nuolatinio byčiokų rūkymo. Mano kancarą sutraukia taip, kad lieka milimetras ar pusantro.

Boba sanitarė, pamačiusi, kad laikau kelnes rankose, pasikviečia, nusiveda prie koridoriaus sienoje įmontuotos spintos, ją atrakinusi ištraukia krūvą kelnių, liepia rinktis ir pasikeisti. Pasikuitęs randu daugmaž tinkamas ir pasiimu. Pakeitęs kelnes mėginu pasivaikščiot ir smalsiai viską apžiūrinėju, – visgi pirmas kartas tokioj aplinkoj.

Žmonių daug. Nors kai kurie keistoki, agresyvių nėra. Daugelis tokie smalsučiai, apžiūrinėja mane, lyg iš Marso būčiau atskridęs. Pamažu dairausi, kas per aplinka, kur miegot teks. Prieina seselė ir šį klausimą išsprendžia – mano lova vadinamojoj stebėjimo palatoj. Tokia didelė dvylikos lovų patalpa, beveik tiesiai priešais seselių postą „akvariumą“.

Ne tai, kad rankenų – durų nėra, vietoj jų – didelė, gal kokių keturių metrų arka į koridorių, kuriame visą naktį negesinama šviesa. Man tenka antra nuo koridoriaus lova, todėl šlykšti dienos šviesos lempa nuolat šviečia į akis.

Storos bobos su šluotom, tipo slaugės, kažką plauna tolimam gale, kaip vėliau paaiškėjo, valgyklą. Keletas ligonių vaikšto ratais ilgu koridoriumi.

Atsigulu. Spoksau į visa tai. Stebiu žmones. Išsitraukiu atsineštą sąsiuvinį, mėginu užsirašyt įspūdžius. Nieko čia baisaus, blyn, galvoju besivoliodamas lovoje. Nė vieno pavojingo tipo nesimato, o kad jie keisti, tai nebėda. Nejaugi aš trijų dienų neištempsiu. Apsiraminęs mėginu užmigti. Pavyko.

Iš ryto pažadina tuščių puodų ir kibirų bildesys bei durų trankymas.

Sanitarė ir keli mieguisti ligoniai išeina bildėdami puodais. Pasirodo, pusryčių atnešt. Po kokių penkiolikos minučių grįžta, tempia puodus į virtuvę.

Seselės garsiai kviečia iš visų palatų ligonius, kuriems skirtos injekcijos, ir procedūriniame kabinete bado į jų šiknas švirkštus bukom adatom (apie vienkartinius tais laikais niekas net nesapnavo).

Niekas nesipriešina ir klusniai maunasi pižamines kelnes. Tik kai kurie maldauja, kad durtų į mažiau subadytą šiknos pusę.

Po keliolikos minučių stora boba sanitarė rėkia, kad visi eitų valgyti. Vyrukai neskubėdami slenka į tą pusę. Atsikeliu ir prisijungiu prie jų. Atsidaro sienoje įmontuotas virtuvės langas su durelėmis į valgyklą.

Valgykloje aštuoni ilgi stalai, tik kėdžių nėra, vietoj to ilgi mediniai suolai, nudažyti rudais dažais – ant kiekvieno iš jų be vargo telpa penkios šiknos.

Prie stalo susėda po dešimt žmonių. Pro tą langą viena boba padavinėja, o kelios kitos krauna ant padėklų metalinius aplamdytus bliūdus su neaiškia koše ir neša link stalų ligoniams. Šakučių nėra, vien šaukštai.

Visi, matyt, turi savo įprastas vietas ir mieguisti kramto tą košę. Nežinau, kur sėst. Pirmas kartas. Laukiu, gal suorganizuos ką nors.

Kai išdalija ligoniams maistą, sanitarė pamato, kad dar aš pakampėj mindžikuoju. Iš kažkur atnešusi papildomą kėdę, pasodina mane prie artimiausio stalo, duoda bliūdą su kreivu šaukštu. Paragauju tos košės. Skonis tikrai ne toks baisus kaip vaizdas. Ne blogesnė už kareivišką, kuria sovietinėj armijoj nuolat šerdavo.

Po to ima dalinti arbatą ir baltą duoną, ant kvadratinio duonos gabalo kiekvienam po sviesto gabaliuką. Arbata metaliniuose puodukuose, jie visi apdaužyti, su nutrupėjusia emale – gal nuo karo laikų užsiliko.

Žiūriu, ką su tuo sviestu žmogai daro. Kas pirštais, kas šaukštais mėgina užsitepti ant duonos. Tai ir aš be vargo padarau. Pavalgiusi, pižamuota armija kyla nuo stalų. Seselės kviečia gerti vaistų.

Mieguisti psichai neskubėdami slenka link akvariumo. Tai tokia stiklinė dėžė, už kurios sėdi seselės ir atseit stebi ligonius. Viena iš jų atneša lentą – padėklą su pertvarėlėmis, kur pagal palatas paskirstyti kiekvienam skirti vaistai. Kai kuriems ant lentos jo skyrelyje prierašas TIRPINTI.

Ligoniai išsirikiuoja į eilutę ir gauna savo dozes, kurias užgeria vandeniu ir arbata iš keleto atneštų iš virtuvės puodukų. Kai kurie nepatikimi veikėjai mėgina savo „ratų“ dozę paslėpt po liežuviu, bet akylos seselės gana greit juos priverčia pakartot procesą.

Vienam gudručiui, nelinkusiam gydytis, šustra seselė rėkdama, kad jis jau ją už**so su savo fokusais, priėjusi ranka stipriai užspaudžia nosį (tas ima žiopčiot gaudydamas orą kaip į krantą išmesta žuvis) ir tokiu būdu pagreitina jam paskirtų vaistų rijimą, padarydama jį tiesiog neišvengiamu.

Tie, kuriems gydymas nekelia džiaugsmo ir jau buvo už sukčiavimą pakliuvę, savo dozes gauna ištirpintas vandenyje mažose plastiko stiklinaitėse ir jie verčiami užgerti dideliu vandens kiekiu.

Man, kaip ir žadėjo priėmime budėjęs daktaras, dar nieko nėra prirašyta. O nuėjęs į tualetą matau, kad keli veikėjai visgi sėkmingai išdūrė seseles ir spjaudo į šikaną „ratų“ likučius.

Storašiknės sanitarės (jų visų figūros kaip matrioškų) iš virtuvės neša padėklus su maistu į priešingą koridoriaus galą. Vėliau sužinau, kad ten – taip vadinamas kralikynas, kuriame gyvena mano jau matyti mažaūgiai apatinėmis kelnėmis.

Nuo koridoriaus jų kampas atskirtas medinėmis durimis, bet ne ištisinėmis, o iš vertikalių lentų. Tarpai tarp lentų tokio pat pločio kaip ir lentos – tokios medinės grotos. Ten stovi keletas stalų ir ilgi mediniai suolai, tokie pat kaip ir valgykloje, ant kurių susėda visa chebra.

Smarvė iš to kampo specifinė (prakaitas, šūdai, myžalai). Kralikai visi be pižamų, tik su baltais apatiniais marškiniais ir kelnėmis. Daugelio burnose tik po keletą dantų ir net jų veidai keistai vienodi.

Gal dėl to, kad visi plikai nukirpti ir barzdos neskustos keletą dienų. Žmogai keistai siurrealistiški, o visų judesiai labai lėti (greičiausiai dėl didelių vaistų dozių). Ten, kralikyne, apie 30 lovų.

Berūkydamas susipažįstu su naujais draugais. Šiaip publika nuobodi, bet tikiuosi, kad neilgai teks ją matyt – kaip nors atlaikysiu. Pradedu su normalesniais šnekėtis. Giriuosi, kad aš čia tipo tik trims dienoms, kad KGB skotynos komunistai mane čia įkišo ir, jei išsiaiškins, kad viskas gerai, tai paleis.

Vienas zekiškos išvaizdos vyrukas (ant jo rankos tatuiruotė: atversta knyga, o joje trys žodžiai NEBIJOK NEPRAŠYK NETIKĖK) sako: nesidžiauk per anksti, dar nė vienas iš čia po trijų dienų neišėjo. Oba, galvoju – pirmas būsiu!

Nuotaika visai nebloga. Parūkom, pašnekam. Visi gana draugiški, keli kralikai kartas nuo karto atslenka rinkti nuorūkų iš pakampių ar laukia, kol kas paliks kancarą.

Iš monotoniškos masės, kiek mačiau per pusryčius, išsiskiria du personažai. Vienas – stambus žydas juoda barzda, rankos su auksiniais žiedais ant storų pirštų ir vienintelis skyriuje ne ligoninės pižama, o brangiu naminiu užsienietišku chalatu pasipuošęs. Iš savo palatos beveik neišeina.

Pagal pasipūtusią povyzą labai panašus į kokios nors bazės (tik ne karinės, o prekybinės) direktorių. Nemačiau, kad jis bendrautų nors su vienu iš pižamuotųjų, išskyrus savo palatos kolegą.

Šis taip pat pasirodė „ne iš tos operos“ – kažkoks hipis su pižama. Plaukai iki pečių, barzdotas. Dar viena balta varna, galvoju. Į nenormalų net iš tolo nepanašus. Labiau primena menininkų tiražuojamą Jėzų iš Nazareto (tuomet aš neskyriau tam dėmesio, bet vis vien pastebėjau, kad nė vienas iš šios keistos porelės nebuvo kviečiamas į procedūrinį, kuomet seselės šiknas badydavo ir nestovėdavo durnelių eilutėje, kai jie vaistukus gert privalėdavo. Tik vėliau „atsukdamas atgal juostą“ kažkaip ėmiau tos porelės keistą elgesį analizuoti. O jei ligoniai negauna jokių vaistų, tuomet kokio velnio jie voliojasi tam durnyne???) Pofig, į draugus niekam nesiklijuosiu.

Krentu į lovą ir spoksau į viską, kas vyksta. Dieną nemažai žmonių vaikšto ratais po koridorių, kas po vieną, kas porom bešnekėdami. Po kažkiek laiko seselė praneša, kad atėjo vedėja ir reikia eit pas ją pasišnekėt.

Vedėjos kabinetas koridoriuje tarp pirmų ir antrų įėjimo į skyrių durų. Seselė atidaro duris raktu, kurį nešiojasi chalato kišenėje, ir veda į kabinetą.

Vedėjos pavardė – Kurvilaitė. Tokia stamboka moteris su akiniais. Chalato atlape trispalvės ženkliukas – kaip tik tada prasidėjo mada su tomis trispalvėmis, ir komunistinės išperos pigios bižuterijos pagalba sėkmingai apsimetė dideliais patriotais.

Vedėja išklausė mano patekimo į čia istoriją. Pasišnekėjom normaliai ir nieko blogo po to nesitikėjau. Ji pasakė, kad Seime pusė durnių, – aš nepuolu ginčytis, juk vedėja geriau savo pacientus pažįsta.

Dar paklausiau, kaip ten su ta komisija ir kada išleis iš ligoninės. Nieko konkretaus neišgirdau. Sakė, kad stebės mano elgesį, o po to, jei viskas tvarkoj, paleis namo. Na, galvoju – viskas gerai. Grįžęs į lovą išsitraukiau sąsiuvinį ir ėmiau piešti savo nuotykius oro uoste, kad būtų ką prisimint.

Antra diena praėjo be jokių parkių. Atėjo žmona aplankyti, atnešė cigarečių ir kažko paėst. Pasišnekėjom pasimatymų kambarėlyje, kurio durys tiesiai priešais vedėjos kabinetą. Viskas OK. Dėl nieko nesiparinu, prie blogos aplinkos priprantu greit – armijoj didesniam šūde tekdavo būt – išlaikysiu ir čia.

Kai kurie draugiški žmogai plepa viską iš eilės. Jau net ima nusibost.

Žino, kad cigarečių pilnos kišenės, – į draugus klijuojasi. Vėl pietūs. Vėl nerandu vietos prie stalo. Laukiu, kol visi susės, – gal kur nors laisva vieta liks.

Pamatau linksmą chebrytės spektaklį, kai kažkas surinka „hail Hitler“ – apie 20 kelia į viršų dešines rankas atsakydami choru „hail Hitler!“ Ir ima šaukštais į tuščius bliūdus barškint. Juokas iškart suėmė, nes vyrukai viską labai rimtais snukiais darė. Net pagalvojau, kad esu kokio nors filmo masinių scenų filmavimo repeticijoj.

Bet greit viskas nurimo, nes sanitarė, atidariusi lesyklos langą, taip užriaumojo, kad perrėkė visą metalistų orkestrėlį, ir tas staigiai nutilo.

Matyt, durnių skyriuje – daugiau negu vietų, nes vėl nerandu laisvos – seselė atneša kėdę iš virtuvės ir pasodina papildomai prie vieno iš stalų. Maistas, jei nekreipsi dėmesio į baisius senus indus, visai skanus ir jo pilnai pakanka, jei tu lovoj voliojiesi, o ne furas krauni.

Vienąkart, grįžęs iš šikano po eilinio parūkymo pasigendu po pagalve slėpto savo sąsiuvinio, į kurį visokias nesąmones rašinėjau ir paišiau.

Pagalvojau, kad kažkas, matyt, šikt eidamas nukniso, nes toje aplinkoje su šikpopieriu problemiška. O po kelių dienų nustebau – pasirodo, mano rašliava pas Kurvilaitę jau į ligos istoriją įsegta, kaip mano nuvažiavusio stogo patvirtinimas.

Apimtas nuobodulio nusprendžiau padaryt gerą darbą – padėt personalui. Dvi sanitarės nenorom plauna ilgojo koridoriaus grindis, o vienas ligonis pasisiūlo į pagalbą, paima iš vienos šluotą ir skudurą. Aš nusprendžiu pasimankštint ir paimu iš antros.

Pusę koridoriaus išplovęs matau ateinantį zeką, tą patį, kuris pranašavo man, kad iš čia greit išeit nepavyks.

Jis prieina ir sako: mesk greit tą šluotą, nes visus, kurie čia ką nors dirba už dyką, automatiškai prie sunkesnių ligonių priskiria. Šluota moment iškrenta man iš rankų. Bet bobos greit susiranda kitą pagalbininką – „savanorį“ ir koridorius netrukus ima blizgėt.

Vėl nėra ką veikt. Varinėju parūkyt kas 15 minučių – vienintelis džiaugsmas. Seselės tuo metu man atrodė simpatiškos ir draugiškos, bet užsivertusios vaistų atrinkinėjimais, popierių rašinėjimais ir su ligoniais bendrauja minimaliai.

Vakarėja. Sanitarės ir ligoniai vėl barškina puodus ir kibirus – eina atsinešt maisto. Vakarienė. Bobos kviečia visus į valgyklą.

Vakarienei kažkas tarp sriubos ir košės. Vietos ir šį kartą nerandu – užsėsta pilnai. Kaip naujokas, mindžikuoju ir dairausi laisvos vietos. Kadangi atėjau pavėlavęs, visi jau srebia savo davinį ir į mane niekas dėmesio nekreipia.

Netikėtai prieina tas barzdotas hipis ir paduoda man bliūdą su sriuba–koše ir duonos gabalą.

Paėmęs padėkoju jam, nusinešu vakarienę į savo lovą ir suvalgau neskubėdamas. Net negalėjau pagalvoti, kad sriubos bliūdas iš to veikėjo rankų taps didelių problemų pradžia.

Jonas, dažnai vadinamas Zarazza, alternatyvios muzikos pasaulyje žinomas nuo Sąjūdžio laikų. Nuo 1994 m. dirbo piratiniame garso kasečių fabrikėlyje „Zarazza Records“, kurio produkciją platino garsiojoje Tilto gatvės „Plokštelinėje“. Vėliau užsiėmė muzikos ir vaizdo įrašų nuoma. Dažnai keitė nuomos punkto vietas, tačiau „Zarazzos“ tašką žinojo kiekvienas save gerbiantis muzikos pogrindininkas. Nepraleisdavo nė vieno geresnio „kreivos“ muzikos tūso, tad per daugelį metų užsitarnavo alternatyvios muzikos gerbėjų autoriteto vardą. 

2013 m. publikuotas prisiminimų romanas „Kliedesys“ nukelia į herojiškus 1989-uosius, kada Lietuvos visuomenėje vyko didžiulės permainos: „komunistinės lervos“ ėmė vaikščioti su trispalvėmis krūtinėse, o durnynuose pradėjo siūlyti pasimelst. Būtent durnynas – Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė, į kurią autorius tais laikais buvo pakliuvęs net tris kartus, – ir yra pagrindinė knygos veiksmo vieta. 

Beprotnamio prisiminimai užrašyti autentiška Vilniaus gatvių kalba, o veikėjai – realūs to meto žmonės (kai kurių pavardės pakeistos), dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrę visuomenės gyvenimo paraštėse. (LUNI)