Šįkart pristatome trisdešimtmečius, kurių dalis vaikystės praėjo sovietinėje santvarkoje, o likusi – laisvoje Lietuvoje. Teigiama, kad tai – žmonės, aiškiai žinantys, ko nori, ir aktyviai siekiantys tikslų – taip aktyviai, kad neretai pervargsta. Būtent chroniškas nuovargis – viena dažniausių problemų, dėl kurių jie kreipiasi į psichologus.
Sudėtingas kartų mišinys
Viena ryškiausių trisdešimtmečių kartos atstovių – politikė, Tėvynės sąjungos narė Agnė Bilotaitė. Praėjusioje Seimo kadencijoje ši 31 metų moteris buvo jauniausia Lietuvos parlamento narė.
A.Bilotaitės nuomone, dabartinių trisdešimtmečių karta ypatinga tuo, kad jos atstovai matė ir sovietinę realybę, tad anų laikų žmonių mentalitetas ir gyvenimo būdas jiems yra suprantamas, tačiau kartu tai yra žmonės, brendę jau nepriklausomoje Lietuvoje.
„Manau, kad mes esame toks mišinys, tarpinis variantas tarp mūsų tėvų ir naujosios kartos. Kartais tai padeda, bet yra ir minusų“, – kalbėjo pašnekovė.
Esminių skirtumų neįžvelgia
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininko Kęstučio Pikūno nuomone, trisdešimtmečių karta nėra labai atitrūkusi nuo dvidešimtmečių. Jis sutiko su A.Bilotaitės nuomone, kad trisdešimtmečiai matę sovietinius laikus, turėjo galimybę rinktis.
„Aš manau, kad dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių kartos iš esmės nesiskiria. Taip, trisdešimtmečiai yra dar matę sovietinius laikus ir matė, kaip viskas keitėsi. Bet aš nemanau, kad šis potyris yra labai įsirėžęs ir galėjo turėti didelės įtakos“, – sakė K.Pikūnas ir pridūrė, kad jam ryškiausias prisiminimas iš sovietinių laikų yra brolio priklausymas „spaliukų“ organizacijai.
„Kai esi vyresnis, turi daugiau gyvenimo patirties, jau kitaip žiūri į tai, kas tave supa. Tačiau tai nereiškia, kad trisdešimtmečiai yra atsakingesni, tiesiog jie geriau supranta esamą situaciją. Dvidešimtmečiai turi jaunatviškos energijos, jiems atrodo, kad gali kalnus nuversti“, – lygiai tą patį galvojęs pripažino K.Pikūnas.
Anot jo, atrodė, kad galima padaryti daug ir dar daugiau, tačiau ne visada sekėsi užsibrėžtus tikslus įgyvendinti. „Tačiau bandydamas tai padaryti įgauni patirties ir supranti, kad ji yra vienas iš svarbiausių dalykų“, – dėstė K.Pikūnas.
32 metų vyras atkreipė dėmesį, kad tokie skirtumai – natūralus dalykas. „Tokio amžiaus jau esi „išsidūkęs“, galvoji, kuria linkme eina gyvenimas. Jau norisi stabilaus gyvenimo – būsto, automobilio, verslo, paimi paskolą, galų gale mąstai, ar nori gyvenimą kurti Lietuvoje, ar užsienyje“, – svarstė K.Pikūnas.
Linkę į darboholizmą
Tuo tarpu A.Bilotaitė mano, kad jos kartos atstovai, palyginti su jaunesniais, yra labiau linkę į darboholizmą, perfekcionizmą.
„Kiek tenka bendrauti su jaunesniais žmonėms, pastebiu, kad jie dažnai renkasi daryti tik tai, kas jiems įdomu ir teikia pasitenkinimą. O mes galbūt esame auklėti taip, kad, jeigu reikia imtis veiklos, turi imtis, turime didesnį atsakomybės jausmą, stengiamės viską atlikti gerai. Kartais dėl to aukojame savo laisvalaikį ir laiką po darbo“, – kalbėjo politikė.
Sugretinusi savo ir savo tėvų kartas pašnekovė mano, kad trisdešimtmečiai yra laisvesni, labiau orientuoti į Vakarus, kosmopolitiški, bet dar ne tokie pasaulio piliečiai, kaip jaunesni.
Nėra labai aktyvūs
Jaunesni žmonės yra drąsesni, ambicingesni, labiau savimi pasitikintys už trisdešimtmečius, todėl galbūt labiau linkę daryti karjerą. Tuo tarpu trisdešimtmečiai yra kūrybingi ir pakankami neblogai prisitaikyti sugebantys žmonės.
Tiesa, politinio ir visuomeninio aktyvumo trisdešimtmečiams, A.Bilotaitės nuomone, trūksta. Ji spėja, kad taip yra, nes neretai trisdešimtmečiai jau yra sukūrę savo šeimas ir buitį, rūpinimasis vaikais trukdo skirti daugiau laiko visuomeninei veiklai.
„Palyginti su mūsų tėvais, galbūt mes turėjome daugiau galimybių reikštis mokykloje, rodyti iniciatyvas, užsiimti veiklomis, kurios nebuvo prievartinės, kaip, tarkime, Sovietų Sąjungoje. Mūsų karta jau galėjo rinktis, ką daryti ir kuo užsiimti. Bet nepasakyčiau, kad mūsų kartos žmonės visuomeniškai labai aktyvūs“, – palygino pašnekovė.
Neskuba kurti šeimų
Politikė pastebėjo, kad jos karta visiškai kitaip žiūri ir į šeimą. „Mes tuokiamės daug vėliau negu mūsų tėvai, kuriems dėl didžiulio visuomenės spaudimo buvo tarsi privalu sukurti šeimą būnant 22–23 metų. Dabar taip neskubama. Gyvenama kartu, neretai ne santuokose gimsta vaikai, ir dėmesys pirmiausia skiriamas karjerai, darbui, o vėliau galbūt galvojama apie šeimą“, – aiškino A.Bilotaitė.
Pašnekovės spėjimu, neskubėjimą kurti šeimų galbūt lėmė tai, kad nebeliko didžiulio spaudimo atitikti kažkokius visuomenės standartus: baigti mokyklą, vėliau – studijas, po to – sukurti šeimą.
„Kuo toliau, tuo labiau visi tie dalykai išnyksta. Dabar nebebijoma neatitikti standartų“, – mano A.Bilotaitė.
Psichologas-psichoterapeutas Andrius Kaluginas:
Tai nėra tokia kapitalistinė karta, kaip vartotojiškoje informacinėje erdvėje užaugę dvidešimtmečiai.
Trisdešimtmečiams vaikystėje nebuvo įdiegta to vartotojiško socialinio geno. Bet, žinoma, ši karta jau yra laisva ir kapitalistinė.
Trisdešimtmečiai taip pat plačiai naudojasi naujosiomis technologijomis, kaip ir jaunesni, bet gal ne taip fanatiškai. Jie bando ieškoti ne tik sėkmės, bet ir prasmės.
Šios kartos atstovams buvo daugiau-mažiau dešimt metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Pusę savo vaikystės jie gyveno sovietinėje aplinkoje, o likusią pusę – chaose. Dėl to jiems susiformavo nuostata, kad jais niekas kitas nepasirūpins, tik jie patys.
Todėl jie yra pagrįstai ambicingi ir moka išgyventi. Jie – racionalūs, pragmatiški. Jie orientuoti į konkretų, aiškų tikslą, o ne į sėkmę, nes tokia buvo jų formavimosi aplinka.
Jie siekia konkrečių svajonių, pavyzdžiui, nusipirkti ir pasistatyti namą, plėtoti savo konkretų verslą. Jiems nėra svarbi abstrakti sėkmė, pavyzdžiui, patekti ant „Lietuvos ryto“ viršelio ar tapti populiariam feisbuke. Jiems nesvarbus ir beprasmis viešinimasis: kad tik tave nufotografuotų ar paspaustų mygtuką „patinka“, kad tik atkreiptų į tave dėmesį ar laikytų sėkmingu.
Trisdešimtmečiams svarbu siekti savo konkrečių tikslų. Labai dažnai jie to siekia perdėtai, netgi fanatiškai. Jie labai daug dirba ir nelabai moka ilsėtis. Dėl to atsiranda nuovargis, neretai – chroniškas.
Artėjantys prie keturiasdešimtmečio žmonės labiau susirūpina gyvūnais, jų teisėmis. Jiems apskritai rūpi įvairios teisės: moterų, skriaudžiamų žmonių ir panašiai.
Trisdešimtmečiai mąsto globaliau. Jie yra aktyvūs, labiau įsilieja į visuomenės gyvenimą, kad ir į politinį, yra itin socialiai atsakingi. Dažniausiai tai – jauni, aktyvūs žmonės, neretai užimantys vadovaujančius postus. Tai – savotiškas visuomenės branduolys.
Manau, kad pagal trisdešimtmečių aktyvumą galima vertinti, ar visuomenė klesti, ar ne. Dabar daug aktyvaus jaunimo yra išvykę. Mūsų visuomenė laikosi ant tų, kurie liko, neemigravo.
Trisdešimtmečiai – ir pagrindiniai įvairių mokymų, seminarų klausytojai. Jeigu dvidešimtmečiai mano, kad jie ir taip viską žino patys, todėl jiems nereikia mokytis, o svarbu uždirbti savo milijardą, tai trisdešimtmečiai yra pagrindiniai įvairių mokymų vartotojai.
Aštuoniasdešimt procentų seminarų, nesvarbu, kokie jie būtų – apie laiko valdymą ar apie meilę, lankytojų yra būtent trisdešimtmečiai.
Jie daug skaito. Jiems viskas įdomu. Trisdešimtmečiai jau nebe vaikai, bet dar ir ne visiškai visko atsikandę. Todėl jie labai aktyviai mokosi, siekia, ieško naujų žinių, naujos informacijos ir tai yra labai gražu.
Ambulatorinės klinikos „Nefrida“ šeimos gydytojas Virginijus Kontrimas:
Dažniausiai trisdešimtmečių kartai pasitaikančios ligos: nutukimas, stuburo skausmai, traumos.
Anksčiau gyvenusiai trisdešimtmečių kartai nutukimas ar stuburo skausmai buvo mažiau būdingi. Kaip ir dvidešimtmečių atveju, tai taip pat susiję su pasyviu gyvenimo būdu, netinkama mityba ir aplinka.
Traumų dabar padaugėjo dėl išaugusio transporto priemonių skaičiaus, dėl buities, pramonės automatizavimo ir mechanizavimo.
„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė:
Trisdešimtmečiai susiduria su, ko gero, didžiausiais finansiniais iššūkiais. Daugelis jų turi būsto paskolas ir vaikų. Paskolos įmokos ir vaikai – tai nauji įsipareigojimai ir didžiulės išlaidos. Šeimos jau turi galvoti, kaip reikės sumokėti už vaikų mokslą, todėl akivaizdžiai daugėja taupymo priemonės.
Deja, tai yra karta, kuri iš esmės neturi jokių santaupų ir dažna šeima, net ir suprasdama, kad reikia taupyti juodai dienai, net negali galvoti apie kažkokį taupymą, nes pajamos to neleidžia. Ši karta yra labiausiai nukentėjusi per krizę. Tai, kad pagrindiniai gyvenimo sprendimai, kaip antai imti būsto paskolas, buvo priimti prieš pat krizę, taip pat gerokai apribojo jų finansines galimybes.
Žmonės dažnai skolinosi ne tiek, kiek būtina, o maksimaliai tiek, kiek davė bankas. Tai parodo, kad jiems trūko finansinės patirties suvokti savo ilgalaikius įsipareigojimus ir tikslus.
Be to, būtent dabartinių trisdešimtmečių karta susidurs su didžiausiais finansiniais iššūkiais senatvėje. Akivaizdu, kad valstybinė pensijų sistema tuomet galės pasiūlyti jiems dar mažiau nei dabar, o tai reiškia, kad labai svarbu jau dabar pradėti taupyti senatvei. Deja, atsidėti pinigų papildomai daugelis neturi galimybių.
