Kol nekaltą performansą surengusioms feministėms gresia tampymas po teismus, o po pasaulį pasklidusiems lietuvių palikuoniams įvertinti taikoma gyvulinė ,,grynumo“ sistema, tol Lietuvai nelemta tapti perspektyvia valstybe.
Dar daugiau. Kuo ilgiau laikysimės įsikabinę V.Kudirkos ir kitų varpininkų/romantikų sukurtos tautiškumo ir valstybingumo sampratos, kol gyvuos patriotizmą bandančios privatizuoti partijos ar judėjimai, tuo mažesni šansai, kad ateinančius šimtmečius gyvuos toks valstybinis darinys kaip Lietuva, o pasaulyje liks bet koks reikšmingesnis skaičius žmonių, save vadinančių lietuviais.
Žmogaus teisės, moterų teisės, pagarba kitos rasės ar religijos žmonėms – visa tai susiję. Ne veltui performanso metu feministės skaitė masėms nežinomus Lietuvos tautinio atgimimo tėvų pasisakymus, kuriuose žeminamos moterys ir kurie skamba ne ką geriau negu girtos užstalės blevyzgos. V.Kudirkos kritika nereiškia, kad reikia atsisakyti valstybinių simbolių ar keisti himną. Iš praeities atėję simboliai ir tradicijos visuomet bus pažymėti to meto žmonių pasaulėžiūra. Daug svarbiau yra suvokti tokių simbolių kontekstą ir kurti ateitį nuo jų atsispyrus, o ne gręžiojantis į praeitį.
Pasaulyje, kuriame tautybės sąvoka praranda prasmę, o pilietybė tampa draudimo polisu, bet koks mėginimas rimtai diskutuoti apie ,,grynakraujus lietuvius“ ar juo labiau statyti ilgalaikę valstybės strategiją ant gyventojų tautinio grynumo idėjinio pamato – tai garantuotas kelias į nesėkmę. Norint, kad Lietuvos valstybė ne tik išliktų, bet ir klestėtų, reikalingi lietuviai, o ne ,,gryni“ lietuviai.
Kas yra lietuvis? Tas, kuris save tokiu vadina. Paprasta ir aišku. Jeigu žmogus niekieno neverčiamas prisistato kitiems kaip lietuvis ir tokiu savo identitetu nuoširdžiai tiki, vadinasi, jis aplinkinių turėtų būti laikomas lietuviu.
Jo rasė, gimtoji kalba, tautinis paveldas, religiniai įsitikinimai neturėtų būti svarbus. Jeigu jis mano, kad jis lietuvis, vadinasi – jis toks ir yra.
Jeigu kažkam norisi apsigyventi Lietuvoje, čia auginti vaikus ir išsikelti prie namo Lietuvos vėliavą, kodėl turėtume iš jo atimti šią galimybę?
Arba, galbūt jam norisi įgyti Lietuvos pasą ir kurį laiką pagyventi kitose Europos Sąjungos šalyse. Kodėl gi ne? Tegul gyvena Europoje su lietuvišku pasu. Kiekvienas tokio paso turėtojas – savotiškas Lietuvos ambasadorius. Be to, kas gali paneigti, kad paso turėtojas nesiims verslo su Lietuva ar vieną dieną nesugrįš ten gyventi.
Kartą teko važiuoti per ne pačią gražiausią Niujorko Kvinzo rajono dalį. Staiga pasižiūriu pro mašinos langą – ogi ant aptriušusio pastato nuo lango žemyn ko ne per visą sieną nuleista lietuviška Trispalvė. Taip, kartais reikia išvykti iš Lietuvos kad pasijaustum lietuviu. Nemažai kam taip nutiko. Todėl visai nenuostabu, kad tiek daug emigrantų visokeriopai mėgina išlaikyti ryšį su Lietuva, didžiuojasi esantys lietuviais ir trokšta būti pripažinti savo (o neretai – savo tėvų ar net senelių) gimtojoje šalyje.
Turint omenyje gimstamumo rodiklius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, ateityje išliks valstybės, kurios sugebės pritraukti ir išlaikyti kuo daugiau gyventojų iš viso pasaulio ir suburti juos po savo vertybių skėčiu.
Tautiniu, ar juolab tautinio grynumo pagrindu to padaryti nepavyks. Vadinasi, kurti ir išlaikyti naująją Lietuvą reikia pilietiniu pagrindu. Deja, dabartinė mūsų šalies politika tam nepalanki. Užuot ieškoję naujų piliečių, mes nuo dalyvavimo valstybės gyvenime sėkmingai atkirtome Lietuvoje gimusius ir augusius užsienio lietuvius, žydus litvakus ir visus kitus norinčius bei galinčius tapti Lietuvos piliečiais.
Negrabiai puolame neva didžiuotis ir sveikinti ,,grynakraujo“ Nobelio premijos laureato, tačiau kiek nepanaudotų lietuviškų šaknų turinčių protų gyvena atkirsti nuo Lietuvos... Atkirsti ne kokios nors geležinės uždangos, bet Kudirkos laikų mentaliteto ir Lietuvos Respublikos pilietybės politikos.
Kad ir kaip tai papiktintų tautininkų davatkas, labiausiai Lietuvos išlikimą garantuotų itin liberali pilietybės politika. Bet kam galinčiam įrodyti istorinius ryšius su Lietuva – automatinė pilietybė. Visiems kitiems – taškų sistema.
Pirmenybė turėtų būti teikiama labiausiai išsilavinusiems ir daugiausia prie šalies mokslo ir kultūros vystymosi galintiems prisidėti užsieniečiams. Atskira kategorija – pilietybė už pinigus. Investavai į Lietuvos verslą, infrastruktūrą, darbo vietų kūrimą 300 tūkst. ar pusę milijono litų – prašom, štai tau Lietuviškas pasas. Neturiu nė menkiausios abejonės, kad tokių norinčių atsirastų ne vienas ir ne du.
Ką šiuo atveju prarastų Lietuva? Nieko. Jeigu toks naujai iškeptas pilietis susimokėtų solidžią sumą ir nepanorėtų gyventi Lietuvoje – didelio čia daikto. Tegul gyvena kur tik nori. Jis savo duoklę jau atidavę pinigais, be to, jis, kaip jau minėjau, pasaulyje neišvengiamai bus Lietuvos ambasadorius. Jeigu Londone, Paryžiuje ar Niujorke staiga padaugės turtingų ir įtakingų žmonių su lietuviškais pasais, tai neabejotinai pakels ir mūsų šalies prestižą. Ar geriau kai dabar grynakraujai lietuviai sulaikomi apsivogę/prisiriję narkotikų ar gulbių mėsos?
Ranką prie širdies pridėję pagalvokite: ar geriau kad naujasis lietuvis būtų rusas, prancūzas, amerikietis su lietuvišku pasu bei žinių ir grynųjų kapitalu, ar tikras grynakraujis lietuviškas būras su samanės buteliu ir prakiurusiu ,,Golfuku“? Tik nereikia pasakoti, kad tas sovietmečio besiilgintis grynuolis mažiau pavojingas valstybingumui ir šalies saugumui negu etninis rusas ar amerikietis, gavęs Lietuvos pilietybę. Juk kaip ant delno aišku, kad jeigu jis savo balsą pardavė už 10 litų, tai už 100 ar 1000 jis parduos bet ką.
Ar tikrai geriau, kad ateities Lietuva būtų lietuviškai kalbančių, bet piktų, siaurų pažiūrų ir tuščių kišenių grynaveislių baltaodžių šalis, ar geriau kad Lietuva būtų daugiakalbių, daugiarasių, savimi pasitikinčių pasaulio piliečių valstybė, kurie savo noru pasirinko kurti šeimas ir bendrą ateitį šiame mažame žemės lopinėlyje prie Baltijos?
Seimas šį mėnesį nesugebėjo panaikinti absurdiško Administracinių teisės pažeidimų kodekso 207 straipsnio, numatančio, kad raginimas emigruoti baudžiamas nuo 1000 iki 2000 litų bauda. Galimybės, kad atsiras politinės valios pakeisti ne mažiau absurdišką pilietybės sistemą, ko gero dar menkesnės. Belieka tikėtis, kad į užsienį mokytis ar dirbti išvykstančių Lietuvos gyventojų nemažės, o sugrįžtantieji su savimi parsiveš progresyvias pilietiškumo ir tautiškumo idėjas, toleranciją ir užsispyrimą pasaulį pradėti keisti nuo savęs.
