Diskusijos objektas pakankamai aiškus, įdomiau tai, kad dėl jo vertybės statuso nesutaria šiaip jau tų pačių pažiūrų intelektualai. Iš dešinės svarstymų apie empatiją girdėjęs nesu.
Šio politinio spektro atstovai paprastai nukerta, kad finansiškai (juk būtent tai mūsų civilizacijoje laikoma svarbiausiu pasisekimo gyvenime rodikliu) silpnesni žmonės dėl to kalti yra tik patys.
Jie sako, kad jei esi nepatenkintas gaunamu atlyginimu, pradėk dirbti geriau, eik kitur arba geriausia – pats pradėk verslą. Jei darbo nerandi, reiškia, esi tinginys.
Jei tau nuolat neužtenka pinigų, gyveni nuo atlyginimo iki atlyginimo, o neretai tenka ir pasiskolinti, reiškia, esi kvailas ir nemoki valdyti savo pajamų.
Išties, tas penktadalis lietuvių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, yra kvaili tinginiai. Ko čia nesuprasti?
Manding, ko nesuprasti yra labai daug.
Apie tai ko, dėl empatijos stokos, paprastai nesupranta su nepritekliumi niekada nesusidūrę žmonės rašoma naujoje Harvardo universiteto ekonomikos profesoriaus Sendhilo Mullainathano ir Princtono universiteto psichologo Eldaro Shafiro parašytoje knygoje „Stoka: kodėl turėti per mažai reiškia tiek daug“ (angl. „Scarcity: Why Having Too Little Means so Much“).
Į lietuvių kalbą ši knyga išversta nėra. Greičiausiai jos, kaip ir daugelio kitų svarbių mokslinių veikalų, mūsų leidyklos neleis, o gaila, nes taip jose dėstomos mintys niekada ir nepatenka į mūsų viešąjį diskursą.
Knygos pagrindinė mintis labai paprasta, tik gal iš pirmo žvilgsnio ne visai aiški: „Vargšams trūksta ne tik pinigų. Jiems taip pat nepakanka pralaidumo (angl. The poor are not just short on cash. They are also short on bandwidth)“.
Reikia pažymėti, kad čia žodis „bandwidth“ naudojamas ne mums įprasta interneto spartą reiškiančia, bet žmogaus mąstymui galimos skirti energijos ir pastangų, prasme.
Bendrai knyga yra apie įvairias stokos formas ir tai, kaip mes jas suvokiame. Kalbama ne tik apie pinigų, bet ir laiko bei draugų stoką, kaip šių dalykų trūkumas yra susijęs.
Knygos autorių teigimu, žmonės, kuriems nuolat trūksta šių dalykų beveik visada pasiduoda „stokos mąstysenai“.
Iš vienos pusės, ši mąstysena yra naudinga. Kai žmonėms trūksta pinigų, laiko arba socialinių ryšių, jie geriau suvokia jų vertę. Vienišiai geriau supranta kitų žmonių emocijas, o vargšai geriau žino produktų kainas. Tai padeda jiems susikoncentruoti ir imti šias problemas spręsti.
Tačiau stokos mąstysena gali ir pakenkti. Ji labai susiaurina žmogaus matymo lauką, į pasaulį pradedama žiūrėti it pro žiūrono vamzdį.
Prie to dar prisideda nuolatinis nerimas, kuris ypač kenkia žmogaus mąstymui. Nerimas užgožia visas kitas mintis, dėl to prarandama valia, gali sumažėti netgi intelekto koeficientas.
Knygoje „Stoka: kodėl turėti per mažai reiškia tiek daug“ rašoma, kad vargšo žmogaus protinius gebėjimus pinigų trūkumas veikia taip pat, kaip nemiegota naktis.
Panašiai vienišius veikia draugų trūkumas. Kai jie pagaliau gauna progą su kuo nors artimiau susipažinti, pavyzdžiui, pasimatyme, stengiasi taip stipriai, dažnai nesiklauso, o galvoja, ką pasakyti patiems, kad galų gale pasirodo keistuoliais.
Tai lyg koks užburtas ratas, iš kurio ištrūkti nepavyksta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių iš jo norima ištrūkti.
Kai studentui pritrūksta laiko rašant kokį nors atsiskaitymo darbą, jis bibliotekoje sėdi per naktį. Tačiau taip yra tik todėl, kad kai laiko buvo į valias, jis jį leido vėjais.
Net ir pavykus laiku atsiskaityti, jis dažniausiai nepasimoko ir galvoja, kad kitam darbui pasiruošti tikrai spės. Atsipalaiduoja, kol vieną dieną kalendoriuje pamato, kad ir vėl vėluoja.
Su pinigų stoka yra dar blogiau, nes pritrūkus jų ir pasiskolinus po to reikia mokėti palūkanas. Taip įsipareigojimai ateityje tik didėja.
Žmogus pasiskolina ir jam šiek tiek palengvėja, nes žino, kad bent kurį laiką jo piniginėje vėjai nešvilps. Turbūt dėl to Lietuvoje tokie populiarūs greitieji kreditai.
Tačiau palūkanos už skolas neilgai trukus banko sąskaitoje gali sukelti tikrą uraganą, po kurio joje liks ne tik nuliai, bet ir didžiulės skolos.
Taigi, galbūt verta pabandyti suprasti tikrąsias kai kurių žmonių gyvenimo varge priežastis, kai kiti sugeba verstis gerai.
Jie nėra kvaili tinginiai. Į tokią padėtį žmonės dažnai pakliūna dėl netobulos mūsų visų psichologijos, kuri vėliau be papildomos kitų pagalbos neleidžia iš jos ištrūkti.
Teigti priešingai reikštų prieštarauti sveikam protui. Protui ne trivialia, bet visų per žmonijos istoriją sukauptų žinių, prasme.
