Šį gerai žinomą leidinį už kelis litus galima nusipirkti bet kuriame spaudos kioske ar knygyne Senamiestyje, o internete visą jo turinį įmanoma atsisiųsti dar prieš keliaujant į Vilnių. Tad nekartosiu tų frazių, kurios T. Fairlessą taip nustebino. Be to, jos jau buvo patogiai išverstos į lietuvių kalbą šiame portale.
Geriau papasakosiu apie tas dienas, kai prieš atsikeldamas gyventi į Vilnių dažnai aplankydavau sostinę kaip turistas. Jau oro uoste įsigydavau naują gido numerį ir, atsiradęs centre, nuplėštą Senamiesčio žemėlapį iš paskutinio puslapio gražiai sulankstydavau į savo piniginę.
Su draugais skaitydavome visus naktinio gyvenimo, restoranų aprašymus. Dažniausiai visiškai sutikdavome su redakcijos nuomone apie vieną ar kitą kavinę, tad leidinys tapo mūsų visažiniu palydovu.
O kas tie mes? Tokie pat žmonės kaip T. Fairlessas: atvykėliai iš Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos. Bet mums patiko leidinio tobula anglų kalba ir žiaurus, ironiškas tonas. Jautėme: „Vilnius in your pocket“ kaip tik mums ir taikomas.
Kol gėdingas skaičius lietuvių protestuoja dėl gėjų teisių, „Vilnius in your pocket“ seniai spausdina patarimus turistams, kurie nori kažkokiu būdu išvengti tos juodos, nekultūringos homofobijos.
Kol Lietuvos politikai stumia savo teorijas Briuselyje apie dvigubą genocidą, „Vilnius in your pocket“ redaktoriai aštriai primena, kad Genocido aukų muziejus patogiai vengia išsamaus tikrojo Lietuvos genocido – Holokausto – istorijos pristatymo.
„Vilnius in your pocket“ redaktoriai nusipelnė mūsų pasitikėjimo. Dar nė sykio nesigailėjau šiam gidui patikėjęs savo dienos planus.
Jaunam turistui, kuris visą savo viešnagę praleis Senamiestyje, leidinys parodo visus paslaptingesnius Vilniaus centro kampelius, kur jis norės atsirasti bėgdamas iš kokio nors neįdomaus oficialaus turo.
Tačiau faktas, kad T. Fairlessas nusikalstamumą Lietuvoje apibūdina penkiais žodžiais – citatomis, išrautomis iš konteksto, man nėra pats baisiausias.
Tegul tik rašo redaktoriai apie aptarnavimą restoranuose – juk jie tik kartoja tai, ką bet kuris svečias iš Vakarų Europos sau pašnibždomis jau pasakė ne vieną kartą.
Visi vilniečiai jau žino, kad su aukštakulniais Senamiestis – nuostabus kliūčių takas. Tad kodėl „Vilnius in your pocket“ redaktoriai negali parodyti, kaip sunku neįgaliesiems Lietuvoje.
Ne. Man baisiausia tai, kad Vilniaus, kurį gido redaktoriai vadina vienu energingiausių ir unikaliausių
miestų buvusioje Sovietų Sąjungoje, turizmo informacijos centras nusprendė nebeplatinti šio leidinio.
Matyt, Lietuva nėra drąsi šalis, nes tokiam sprendimui, kuris, kaip skelbiama šiame portale, buvo priimtas, drąsos tikrai trūksta.
Lietuva į britų dienraščio „The Independent“ karikatūrininko pasinaudojimą faktu, kad angliški žodžiai „little“ ir „Lithuanian“ atrodo gan panašiai, jau reagavo su tokiu įtūžiu, lyg ruoštųsi bandyti išmesti Jungtinę Karalystę iš Europos Sąjungos.
Dabar mes bailiai atsisakome platinti gidą, kuris siekia aklimatizuoti vakarų europiečius ir amerikiečius prie išskirtinių Vilniaus bruožų. Suprantu norą valdyti įvaizdį, bet savivaldybės elgesys - propagandos ministerijos kompetencija.
Kad „Vilnius in your pocket“ leidžiamas jau taip ilgai, tik įrodo, kad šis „žavingai neįprastas“ miestas – čia cituoju tą patį leidinį – sėkmingai pritraukia įvairius turistus. Niekas iš atvykėlių Vilniuje ir nesitiki rojaus Žemėje.
O tie, kurie kaip T. Fairlessas įsivaizduoja, kad rado kažkokį miesto dydžio deimantą, dažnai šį deimantą regi pusiau aklai. Mat tarp Senamiesčio Renesanso ir baroko architektūros T. Fairlessas įsigudrino aptikti viduramžių Vilnių, nors iš viduramžių epochos mieste išlikusios tik pilių liekanos ant Gedimino kalno ir Šv. Mikalojaus bažnyčia (taip skelbia „Vilnius in your pocket“).
Todėl ir spėju, kad gidas T. Fairlessui bus vertingiausias suvenyras iš Vilniaus. Kol žurnalistas svajos apie savo nuotykius viduramžių Vilniuje, jo lentynoje puikuosis leidinukas, kuris miestą pristato sąžiningai ir šmaikščiai.
* * *
Moaciras P. de Sa Pereira yra Čikagos (JAV) universiteto Anglų kalbos ir literatūros katedros doktorantas
