Rusijoje tai tikrai ne pirmas įvykis, kai minia pati nori vykdyti teisingumą ir nubausti nusikaltėlius, atskirdama juos pagal veido bruožus, odos spalvą ar kažką panašaus.
Pogromų tradicija ten sena kaip pati daugiatautė imperinė valstybė, o konkreti nužudymo byla tėra pretekstas susidoroti su nemėgiamiausiais kitataučiais. Jeigu minia varto arbūzų turgelius, tai čia ne kažkokia gynyba, o paprasčiausi pogromai. Nes baudžiamas ne nusikaltėlis, o visa etninė grupė.
Rusai patys susikūrė imperiją ir nepaleido į laisvę užkariautų kraštų tuo metu, kai taip padarė britai, olandai, prancūzai. Taigi dauguma tų „kaukaziečių“, „čiurkų“ yra tokie Rusijos piliečiai, kaip ir juos lupantys Maskvos buduliai.
„Rusija rusams“ galėtų būti maždaug buvusios Maskvos kunigaikštystės dydžio valstybėlė. Gal kada tokia ir bus, bet tai jau ne mūsų reikalas.
Labiau man rūpi tai, kad rusiškojo nacionalizmo plėtojimosi etapus atkartoja ir mėgdžioja jų bendraminčiai Lietuvoje.
Pasklidus žiniai apie septyniolikametės nužudymą Panevėžio rajone, raginimai kur nors žygiuoti ir patiems įvykdyti teisingumą užliejo naujienų portalų komentarus ir socialinius tinklus. Kadangi pareigūnai sugebėjo greitai nustatyti ir sulaikyti įtariamuosius, į gatves išsilieti tai nespėjo. Jau anksčiau panašios nuotaikos tvyrojo aptarinėjant įvykį, kai Biržuose gatvėje buvo nušautas moksleivis.
Ryškiausias gatvės teisingumo pavyzdys, vis dėlto, buvo Drąsiaus Kedžio šūviai į dukros tvirkintojais jo vaizduotėje tapusius žmones ir visa minios budėjimų Garliavos patvoriuose bei priešinimosi teismų sprendimų vykdymui istorija. Net ir galutinai išsikvėpusi po Seimo narės Neringos Venckienės pabėgimo iš Lietuvos, ši liūdnoka pamoka taip ir liko neišmokta.
Pavargę, susirieję tarpusavyje, nusivylę savo lyderiais ir galimybe pakeisti, jų manymu, klano užvaldytą valstybę demokratinių rinkimų būdu, tie žmonės niekur nedingo. Pažvelgę į 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus, pamatysime, kad jų buvo per 109 tūkstančius.
Visuomet atsiras kas nors, išspirtas iš politikos olimpo arba besiveržiantis ten patekti net ne per šonines duris, o per langą su rėmais ir staktomis.
Gebantis pirštu parodyti miniai, kas dėl visko kaltas. Įkvėpimo ir veiklos metodikos ieškantis neišsemiamose rusiško interneto platybėse.
Mūsų visuomenės dalis, lrytas.lt straipsnyje „Rusijos puolimas padeda bręsti Lietuvos visuomenei“ viešųjų ryšių eksperto, bendrovės „VRP Hill & Knowlton“ valdybos pirmininko Mykolo Katkaus pavadinta informaciniu elitu, apie 200 tūkst. žmonių, kurie yra politiškai aktyvūs ir aktyviai naudoja žiniasklaidą, dažniausiai pernelyg optimistiškai įsivaizduoja mūsų visuomenės brandumą ir kitų bendrapiliečių gebėjimus analizuoti skirtingus informacijos šaltinius.
Pralaimėję bylas teismuose, bet tebetikintys savo teisumu, nesulaukę socialinės paramos, kurios tikėjosi, nukentėję nuo nusikaltėlių, kurie taip ir nebuvo išaiškinti, buvo išteisinti arba gavo švelnias bausmes, žmonės per du šiuolaikinės Lietuvos Respublikos gyvavimo dešimtmečius kaupėsi tarsi dulkės apleistame name.
Sovietmečiu niekas jų nemokė demokratinės visuomenės teisės sistemos veikimo pagrindų, o vėliau iš kriminalinės publicistikos laidų susirankiotos žinių nuotrupos susidėliojo į keistą statinį, labiau primenantį ne Temidės rūmus, o Drakulos pilį.
Metų metais nešiodamiesi galvoje savo nesėkmingos patirties balastą, vis iš naujo kankindami save retoriniais klausimais, už ką tokia dalia teko, jie tebelaukia progos atsirevanšuoti.
Reikia tik lyderio, kuris juos suburtų ir pirštu parodytų, kas dėl visko kaltas. Maskvoje nacionalbolševikai, kazokai ir netgi nacionalistinis valdančiosios partijos jaunimas tokį taikinį rado - tai atvykėliai iš Šiaurės Kaukazo, Užkaukazės bei Vidurinės Azijos.
Lietuvoje, po nuslopusios įsivaizduojamų pedofilų medžioklės ir ne itin sėkmingų gražuliškų aistrų dėl eisenos už lygybę, nauju taikiniu gali tapti bet kuri visuomenės grupė, kurią galima identifikuoti kaip svetimą ir apkaltinti visomis didžiosiomis nuodėmėmis.
Išskyrus pirmąsias Antrojo pasaulinio karo dienas, sutepusias mūsų tautą gėdinga kruvina žydšaudystės dėme, pogromų ir rimtesnių riaušių visada sugebėdavome išvengti.
Tikiuosi, kad ir dabar visi, kam niežti nagai kiekviena proga kviesti minią pradėti labai jau panašią į pogromus revoliuciją, įdėmiai stebimi už tai atsakingų valstybės struktūrų ir retkarčiais įspėjami tvardytis.
