Kokių šešiasdešimt šeštųjų jaunystės. Maršrutas 221, bet jo net į autobuso stotelės lentą neįsileidžia: kad gėdos nedarytų. Ta stotelė – tiesiai prieš geležinkelio stotį: atskirti galima iš gipiūrinių damų ir makiažo: 10 valandą ryto kaip operetės teatre dvyliktą nakties. Tos yra lenkės.
Su bespalviais lietpalčiukais – kilimo nuo gudų. Dar juo važinėja dažyta armėnė su baisiai kekšiškai atrodančiomis dukterimis. Vienai dešimt, kitai – keturiolika. Ta, kuriai dešimt, eis gerokai toliau.
Bet iš tiesų jos visos velniškai gražios ir joms viskas poch... (čia toks žodis). Todėl, viską sudėjus, aš joms baisiai pavydžiu, nes niekada nemokėjau taip koketuoti. Jos tikrai pasiima tą, kurio nori. Net ta dešimtmetė snarglė.
Mano autobusėlį į puošnųjį Pyšnos kaimą galima nesunkiai atskirti iš raudonų raidžių, negrabiai užklijuotų ant lango: VYJSCIE EWAKUACYJNE. „Avarinis išėjimas“ mažučiukėmis raidytėmis – visai susigėdęs, kad toks nereikšmingas. Tiesą pasakius, man visai nerūpi, kokia kalba parašyta, nes kai mūsų laužas kaip sena plerza išsiskės ant plento, bus lygiai tas pats, kuria kalba mane perspėjo.
Vairuotojas vieną savaitę lenkas, o kitą baltarusis. Iš pradžių su manimi nesisveikina nė vienas – aš svetima. Bet du mėnesius atkakliai lietuviškai kalu: „Labas rytas“. Tyli kaip užsiūtos šiknos. Išlipdama sakau: „Ačiū, kad atvežėte. Viso gero“. Ir nutaisau parodomąją šypseną. Nusisuka į langą.
Vietų 17, bet dvi sėdynės sulūžusios. O amortizatorių nėra visai. Todėl ties Marijampoliu visi žiebia galvomis į lubas, o paskui varo uodegikauliais į išduobtą sėdynę taip, kad traška gatvės grindinys. Net saldu. Ir klykia tuteišiškai – minkštais matais. Velniškai gerai išeina. Kaip manote, kokį žodį sakau? Tikrai ne lietuvišką.
Tuo nelietuvišku žodžiu pamaloninu. Pamažiukais pamažiukais vienas iš vairuotojų kažką bumbteli po nosim – tai dar ne „Labas rytas“, bet jau ir ne betoninė siena. Sykį įlipu pirmoji žiaumodama spurgą ir vieną duodu jam. Padėkoja, bjaurybė, lietuviškai – net švariai. Dabar aš jau draugė – pramušiau. Matyt, ir kitam pasakė: tas irgi kaip niekur nieko išpyškina „labas“. Bet spurgos negauna.
Už mano sodo tvoros bulves augina Michailas ir Kristina. Jie gyvena Valčiūnuose ir lietuviškai vos supranta. Atvažiavę iš Baltarusijos. Bet jų duktė baigė lietuvišką mokyklą, įstojo į pedagoginį ir dėsto... LIETUVIŲ kalbą lietuviškoje mokykloje. Lietuviškai ji kalba taisyklingiau už mane.
Per belorusus man viena gėda: ten taip išravėta ir iščiustyta, kad reikėtų pasislėpti. Be to, aš nežinau, kada ką sodinti. Be to, sodas – ne mano vyro pašaukimas. Todėl Michailas sumeistrauja man sodo vartus, o paskui ir vartelius, nes samdyti meistrai to nepadarė. Ir dar paima mažai pinigų. Ir dar gražiai nudažo. Ir dar jiedu su Kristina taip gerai sutaria ir niekada nesipyksta, kad man jau kažkaip nebelabai. Ir dar valgyt nežmoniškai gerai gamina. Ir gėlės jų k-oo-kios. O serbentai. O moliūgai. Ir jie negeria. Net vyno. Ir nesikeikia.
Na, žodžiu, lyginamoji kalbotyra – ne mano naudai. Jiedu paneigia viską, ką iki tol žinojau apie baltarusius.
Ponia Valentina, kokių 75-erių, irgi iš Baltarusijos, bet rusė. Tai ji man ir sako rusiškai tokiu balsu, kuris veria širdį, ir dar tokia kapo duobės intonacija: „Aš tai lietuviškai nemoku. Tai kad nereikėjo. Bet jau dabar man viskas: proanūkiai bus lietuviai“. Ji taip susigraudina, kad nusišluosto ašarą: „Rusiškai jie nesupranta. Anūkė ištekėjo už lietuvio, o tas pasakė, kad vaikai pirmiau išmoks lietuviškai, o rusiškai tik po to.“
Tai mudvi per tvorą kalbamės rusiškai, nes aš neturiu įrankių ir nuolat skolinuosi. Vieną dieną ji sako: „Ja tebe avietes prinesla“. „Labai liuks, vkusno“, - atsakau jai.
O paskui jauna kaimynė, kurios šeima pramaišiui kalba lietuviškai ir rusiškai, slapta atsiveda jauną meilužį į sodo namelį. Iš pradžių visi mano, kad brolis, o paskui jau nebemano. Šitas įvykis toks tarptautinis, kad visi sklypai aplinkui ima kalbėtis visomis trimis kalbomis. Ir visi viską supranta: VYJSCIE EWAKUACYJNE.
