Liberaliųjų menų koledže mokslas trunka ketverius metus, po jų gaunamas bakalauro diplomas. Tačiau įdomu tai, kad tikrąją savo mokslų kryptį ir būsimą specialybę reikia pasirinkti tiktai po dvejų metų.
„Stodamas į universitetą neturi būti nusprendęs, ką turi studijuoti, – pasakoja Š.Genys. – Pirmuosius dvejus metus gali rinktis visas paskaitas, kurios patraukia tavo dėmesį, o po dvejų metų pasirinkti tikrąją savo mokslo kryptį. Taip liberaliųjų menų koledžai ugdo visapusišką asmenybę.“
Lietuvis, studijuojantis antrus metus, galvoja koncentruotis į psichologijos ir neurologijos studijas, tačiau šį pusmetį taip pat pasirinko paskaitas apie Lotynų Amerikos civilizacijas bei logikos ir argumentacijos paskaitą.
Pavyko pakliūti į Velsą
Š.Genys vienuolika metų mokėsi Panevėžio 5-ojoje gimnazijoje. Kaip pats pasakoja, jį visada traukė kitos pasaulio kultūros, noras jas pažinti ir pamatyti viską savo akimis, o ne perskaityti iš knygų, tai yra, kurti savo paties istoriją.
Vaikinas keletą kartų nesėkmingai bandė praleisti mokslo metus JAV, bet tai neatbaidė noro dalyvauti kituose konkursuose, ir galiausiai jam pavyko laimėti stipendiją studijuoti prestižiniame Atlanto koledže Velse.
„Vieneri mokslo metai šiame koledže kainuoja 100 tūkst. litų, tačiau koledžas sutiko man suteikti stipendiją“, – džiaugiasi Š.Genys.
Atlanto koledžas priklauso Jungtinių pasaulio koledžų judėjimai, kurio narėmis yra dar 11 kitų mokyklų įvairiuose pasaulio kampeliuose – Honkonge, Kosta Rikoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir kitur.
„Šioje mokykloje praleidau dvejus metus, besimokydamas pagal tarptautinio bakalaureato programą, kurią Lietuvoje siūlo Vilniaus licėjus ir Šiaulių Didždvario gimnazija“, – sako Šarūnas.
Jis šioje mokykloje buvo vienintelis lietuvis. Iš viso joje mokėsi 350 mokinių iš 92 skirtingų šalių. Per dvejus mokslo metus Šarūnui teko pagyventi kambaryje su 6 skirtingais kambario draugais iš 6 skirtingų šalių – Nigerijos, Meksikos, Britanijos, Italijos, Brazilijos ir JAV.
„Per tuos dvejus metus požiūris į pasaulį ir skirtingas kultūras pasikeitė drastiškai, – prisimena Š.Genys. – Niekada nebuvau ksenofobiškas žmogus, bet perlipti tradicinį lietuvio mentalitetą ir pažvelgti į arabų ar afrikiečių kultūras kitomis akimis, su pagarba ir susižavėjimu, buvo kažkas nauja – ar tai būtų tradiciniai pietų Nigerijos drabužiai, ar tradicinė meksikiečių baladė. Po dvejų metų Atlanto koledže pasaulis nusidažė kitomis spalvomis, ir daugiau niekada nebeaukštinau lietuvių kultūros prieš kitas. Supratau, kad kiekviena kultūra turi savotiškų, lietuviams galbūt nesuvokiamų bruožų, bet jie yra verti mūsų pagarbos.“
Susižavėjo liberaliaisiais menais
Prieš išvažiuodamas mokytis į Velsą Š.Genys nepuoselėjo jokių vilčių mokytis už Atlanto. Galvojau pasekti daugumos draugų pavyzdžiu ir studijas po mokyklas tęsti Didžiojoje Britanijoje.
Požiūris pasikeitė paskutiniais metais mokykloje, kai į ją atvažiavo bene visų žymiausių JAV universitetų atstovai. Jie kalbėjo apie liberaliųjų menų išsilavinimą, kuris Europoje yra gana neįprastas (šiuo metu tik keli universitetai Nyderlanduose siūlo šią programą), taip pat apie studentams teikiamą finansinę ir moralinę paramą.
„Bene didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir JAV universitetų yra tas, kad JAV universitetai atsižvelgia į tavo asmenybę, kai kurie universitetai, į kuriuos bandžiau stoti, prašė parašyti 5 skirtingus rašinius apie save, skirtingomis temomis. Taip pat visi universitetai prašė bent dviejų rekomendacijų iš dviejų skirtingų mokytojų“, – pasakoja Š.Genys.
Šitaip universitetas bando susidaryti platesnį įspūdį apie būsimą studentą, ne tik atsižvelgdamas į jo pažymius, bet ir į užklasinę veiklą, savanorystę, ateities planus ir tai, kaip jis galės įsilieti į naują universiteto aplinką ir praplėsti savo bendraamžių akiratį.
Kolbio koledžas ne tik sutiko sumokėti didžiąją dalį Šarūno mokslų sumos (mokslo metai Kolbio koledže kainuoja 56 tūkst. dolerių), bet taip pat apmokėjo jo skrydį į JAV ir suteikė stipendiją įsigyti nešiojamajam kompiuteriui.
Savo mažame studentų miestelyje, kurio bendrabučiuose gyvena bene visi 1,8 tūkst. studentų, Kolbio koledžas turi ne tik 2 tūkst. žmonių talpinančią krepšinio areną, bet ir 8 teniso kortus, amerikietiškojo futbolo stadioną, atskirus beisbolo ir žolės riedulio aikštynus, du futbolo stadionus ir savo ledo areną.
Nebuvo moksliukas
Kad pasisektų, savo sėkmę už uodegos nutvėręs Šarūnas pataria niekada nesiliauti tikėti ir bandyti, dalyvauti visur, kur tik įmanoma, ir sėkmė tikrai nusišypsos. Jam pačiam labai patinka J.F.Kennedy žodžiai: „Tik tie, kurie nebijo suklysti, gali pasiekti kažką didelio.“
„Niekada nereikia leisti tikėjimui, kad kažkas yra geresnis už tave, atbaidyti nuo pabandymo. Taip daro tik bailiai – kartais pralaimėjęs mūšį atrandi būdą laimėti karą, – sako Šarūnas. – Sėkmė ir atsitiktinumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį, tačiau to sukontroliuoti mes negalime. Bet mes galime padaryti viską, kad, tam atsitiktinumui pasirodžius, būtume pasirengę žengti toliau.“
Šarūnas sako mokykloje tikrai nebuvęs moksliukas. „Niekada nebuvau dešimtukininkas ir niekada nesistengiau juo būti, – prisipažįsta. – Manau, anksti supratau, kad mokslas ir mokymosi rezultatai – tai ne tik tavo didesnis nei 9,5 vidurkis ar direktoriaus pagyrimo raštas per Vasario 16-osios šventę, tai kur kas daugiau. Mokymosi procesas turi vykti ir už mokyklos fizinių sienų, mokiniai privalo suprasti, kokią galią atneša vienas kito supratimas ir užuojauta.“
Mokykloje Velse mokiniai dažnai savaitgalius praleisdavo kopinėdami kalnais, dalyvaudami diskusijų grupėse ar atlikdami eksperimentus biologijos laboratorijose. „Tik suteikę šioms žinioms praktinę reikšmę galime suprasti, kiek skirtingų durų ir galimybių mokslas gali atverti ir kiek daug dar tebėra nepažinta“, – sako Š.Genys.
Lieka daug laisvo laiko
Darbas JAV koledže paremtas individualiu pasiruošimu. Paskaitos per dieną užtrunka tik porą valandų, tad lieka nemažai laisvo laiko. Dauguma paskaitų vyksta mažose klasėse, kuriose yra mažiau nei 20 studentų, ir dauguma jų yra paremtos diskusijos forma.
Kiekvieną dieną profesoriai palieka laiko individualiems susitikimams su studentais, kuriems reikia papildomos pagalbos ar tiesiog norinčiais padiskutuoti su profesoriumi šiek tiek daugiau. Pasak Šarūno, visi profesoriai labai draugiški, ir dauguma jų pasirinko liberaliųjų menų koledžą, kad galėtų geriau pažinti savo studentus.
Jau dvylika metų krepšinį žaidžiantis Š.Genys tikisi patekti į koledžo komandą ir varžytis JAV Rytų pakrantės koledžų pirmenybėse. Tačiau nepatekęs tikrai nenusimintų, nes koledžas visąlaik organizuoja įvairias išvykas.
Savo laisvą laiką Šarūnas mėgsta praleisti gamtoje, todėl renkasi koledžo organizuojamas išvykas ir kopimus į kalnus Meino valstijoje. „Kad ir šį savaitgalį organizuojama išvyka į Kathadin, aukščiausią Meino valstijos viršukalnę“, – sako jis.
Koledže įmanoma rasti bene kiekvieno sporto profesionalią komandą, pradedant amerikietiškuoju futbolu ir baigiant lėkščiasvydžiu ar regbiu.
Lietuvai padėti galima ir iš užsienio
Studentams leidžiama dirbti, tačiau jų darbo valandos ribojamos iki 12 per savaitę, kad daugiau laiko liktų mokslams. Š.Genys tikisi vasarą padirbėti pas vieną iš koledžo psichologijos profesorių, padėti jam atlikti mokslinį darbą.
Šiuo metu jis kelias valandas per savaitę darbuojasi Sociologijos departamente, o apie tolimas ateities perspektyvas dar negalvoja.
Paklaustas, ar baigęs mokslus norėtų grįžti į Lietuvą, sako, kad mėgstamą darbą galėtų dirbti bet kuriame pasaulio kampelyje. Ateityje tikisi grįžti į Lietuvą, bet nemano, kad pagalba savo tėvynei turi būti ribojama geografiniu atstumu.
„Manau, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje, gali puikiausiai pritraukti investuotojus ir kompanijas į Lietuvą. Nė vienas emigrantas nenusipelno kritikos už savo priimtus sprendimus, nes kiekvienas individas ieško, kas geriausia jam. Tėvynės pareiga turėtų būti ne reikalavimas, o individualus žmogaus pasirinkimas, – sako Šarūnas. – Manau, ta „grąžos Lietuvai“ koncepcija atbaido daugelį lietuvių, gyvenančių užsienyje ir norinčių grįžti į Lietuvą, tad reikėtų vertinti kiekvieną grįžtantį, nesvarbu, kiek jis pasiryžęs atiduoti Lietuvai.“
